amonas.lt

Kai ir tikėjausi (ir ruošiausi) teko vežti mama pas gimines, į gimtadienį. Kažkoks ten kaimas, nuo Prienų Marijampolės kryptimi važiuojant. Prieš tai dar mašiną nusiploviau, labai jau dulkina buvo. Pravažiavus Prienus, kažkaip net nustebau, važiuoju sau ant 70 km/h, kelias geras, geras, ir kažkaip labi ilgai geras. Greičiau nevažiavau, kad kokie mentai nestovėtų, ir šiaip ekipažas buvo pilnas. Taip važiavau iki tol, kol man kažkas pasivijo ir aplenkė. Tada pagalvojau, kad būtų galima ir paspausti, tik reikia nuo priekyje važiuojančių neatsilikti. Bet tai truko labai trumpai, nes beveik iš karto reikėjo stabdyti – baigėsi gerasis kelio ruožas, kažkoks žvyrkelis prasidėjo, o prieš tai beveik jokių ženklų. Dulkių daug, duobių irgi. Tada vėl geras kelias, ir, beveik be jokių ženklų, dar baisesnis žvyrkelis, tiesiog akmenų kelias, baisu tokiu važiuoti. Jo pabaigoje vėl teko stabdyti, tik mašina per tuos akmenis nelabai ir stoja, taip kaip turėtų būti. Bet nieko, kažkaip sustojo, nepaliečiau nieko, ko nereikia. Vėliau prasidėjo šviesoforai, gerai, kad ten bent sena kelio danga likus, nors prie abiejų šviesoforų degė raudona, teko laukti. O technikos ar dar ko nors šalia nesimato, keista, kažkaip labai neaišku, kada jie ten baigs darbus. Artimiausius kelis metus tuo keliu nevažiuosiu.

Negaliu nesusilaikyti, ir neparašyti apie tą gimtadienį, kaimiečių balių, taip sakant. Žmonių ten sukvietė daug, maisto priruošta dar daugiau. Keli stalai, „net lūžta“. Žmonių irgi atitinkamai, susėdo visi, nu ką, užvalgom. O šeimininkas, beveik kas 10 min. Siūlo išgerti. Aišku, ne visi gėrė. Dar nebuvo taip žiauriai, kaip kažkada per vestuves, tų pačių kaimiečių, nenusigėrė taip žiauriai. Prie stalo sėdėjau iki pirmos progos, keli pakilo nuo stalo (ryškiai parūkyti), aš taip pat dingau. Kažkaip teko beveik gale atsisėsti, dėl to anksčiau ir neišėjo. Bet ir ištrūkęs, neturėjau ką veikti, ten be valgymo daugiau nieko nevyko, tik tarpusavyje kalbėjosi, kas su kuo. Kadangi bendraamžių daugiau nebuvo. Prasitryniau, apie vidurnaktį nulūžau, visgi, jautėsi miego trūkumas, kai nueini miegoti pirmą nakties, o keliesi 6 ryto. Po to prabudau, sako, važiuojam namo. Miego vis dar norisi, jei nereiktų vairuoti, miegočiau mašinoj, bet dabar neišeis. Išėjau į lauką, gana šalta, mašinoj taip pat, bet gana greitai sušilo. Važiuojant atgal tas duobėtas kelias ne ką mažiau nervino, bet kas blogiausia, ženklai apie kelio darbus išnirdavo prieš pat gero kelio pabaigą, arba staigiai stabdai, arba leki, kas tikrai nepatartina tokiu keliu. Pabaigoje dar viena staigmena – asfaltas prasideda beveik kaip bordiūras koks, (aišku storis ne kaip bordiūro Dar keista, kad vėliau važiuojant, (čia jau buvo po 1 nakties) mašinų gana daug kelyje buvo. Bet čia nieko, tik šviesos į akis tai spigino…

Panašūs įrašai:

• Pliurza po kojomis
• Atidariau slidinėjimo sezoną || WOSIR-SZELMENT
• Ir ką jūs manot, ogi užsikūrė
• Dviratis visai lengvai tilpo į mašiną
• Nevažiavau pagal visus greičio apribojimus