Eilinis rytas [1 Dalis]
parašė amonas , May.09, 2008, kategorijoje Laisvalaikis
„Eilinis rytas“, pagalvojo Tomas pramerkdamas akis. Na gal ne visai, visgi laisva diena, nereikia keltis anksti, galima šiek tiek pamiegoti. Pro langą saulės spindulių nesimatė, šiek tiek apsiniaukę, gal net lyja, atrodo naktį buvo daug lietaus. Dar šiek tiek pagulėjęs išsiropštė iš lovos, žvilgtelėjo į laikrodį – „Gerai, dar ne pietūs“. Kad jau laisva diena, reikia ką nors namuose nuveikti. Reikia papusryčiauti, bet kaip visada šaldytuvas tuščias, likę tik likučiai. „Nieko, man užteks“, eiliniai pusryčiai. Tada kompiuteris, internetas, paštas, keli lankomi puslapiai. Taip praėjus beveik 2 valandoms atėjo pietūs. Prieš einant į lauką reiktų ko nors užkąsti, kažką pasigaminti, bet taip tingisi. Už namo laukia malkų krūva, reikia eiti kapoti. Atrodo visai neseniai buvo pradėta kapoti, prieš tai kirvis beveik metus nelaikytas rankose, bet viskas normaliai, nei pūslių, nei nutrynimo, nei raumenų skausmo po pirmos darbo dienos. O malkų krūvoje visokiausių, nuo plonų kurių net nereikia kapoti, iki storų, šakotų, kurias vos įmanoma perkirsti. Kad nebūtų nuobodu kapoti - ausinukas su mėgstama muzika. Apšilimui kelios plonesnės, vienas kirtis, viena malka, tik lekia į abi puses. Viskas vyko pakankamai lengvai, gana greitai. Jei kokia storesnė, kirvis įlenda, pakeli, apverti ir trinktelį į kaladę, nuo didelio svorio kirvis sulenda, išskečia malka, ta aišku suskyla. Darbas lengvas, muzika gera, galvoti daug nereikia. Bet kuo toliau, tuo labiau pradėjo rodytis, tarsi kažkas stebėtų, kurtų filmą su naujausia technika, galbūt net iš ateities. Taip ir matėsi, kerti malką, ta skyla, bet matosi, tarsi sulėtintai kaip lekia į abi puses. Kerti didelę kaladę, pakeli, kirvio apačia trenki į kaladę, kaladėj atsiranda įdubimas nuo smūgio, dar vienas smūgis, vėl viskas lekia į abi puses. Ir visos tos vietos tarsi sulėtintai, kaip kokiame kino filme. Po kelių valandų darbo, kai didžioji suplanuota dalis jau buvo sukapota Tomas nusprendė: „Užteks, šitą perkertu ir einu pietauti“. Skilo sunkiai, bet porą galingesnių smūgių iš paskutinių jėgų ir darbas baigtas. Visgi, paskutinis smūgis buvo sunkus, akyse net aptemo, kaip dažnai būna, kai staigiai atsistoji ilgai dirbęs susilenkęs. Trumpam prisimerkė, o atsimerkęs net apšalo – visur tamsu, tarsi naktis atėjo, ant žemės rūkas, tolumoje nieko nesimato. „Kas čia dabar? Kas atsitiko? Kur esu?“, mintyse pradėjo kilti visokie klausimai. Visai nejuokinga, ir vėsu pasidarė, išpylė prakaitas.
Aplink apsisukęs pamatė tris juodas būtybes, visai kaip nindzes. Visi kaip vienas, tik akys matosi. Iš kažkur pasigirdo balsas:
- Tau buvo suteiktas šansas pakeisti savo likimą. Pasiekti tai, apie ką kiti tik svajoja. Nugalėk šiuos karius ir testas bus išlaikytas.
- Koks šansas? Koks testas?
Įvairiausi klausimai tik ir sukosi galvoje. Ausinukuose skambėjusi muzika jau nebesigirdėjo. Lyg ir norėjosi dar ko nors paklausti, bet viena iš būtybių staiga pradėjo bėgti, užsimodama smūgiui. Tomas net buvo pamiršęs, kad rankose vis dar laiko kirvį. Galvoti nebuvo kada, smūgis ėjo tiesiai į galvą. Jam sustabdyti kuo puikiausiai pasitarnavo kirvio kotas, suimtas abiem rankom. Tiek nindzė, tiek Tomas nuo smūgio pašoko atgal. Atrodo juodoji būtybė kažko panašaus ir tikėjosi, nieko nelaukusi vėl užsimojo, tik šį kartą iš šono ir taikėsi į kaklą. Vos spėdamas pasilenkti ir išvengti smūgio dar švystelėjo kirviu būtybei per kojas, bet visa tai vyko per lėtai, užteko vieno šuolio ir smūgis išvengtas. Čia pat krisdamas Tomas priešo jau nebematė, tik pajuto galingą smūgį į pilvą. Parvirto ant žemės, bet antro smūgio nebuvo. Šiaip ne taip atsistojęs pamatė, kad priešas to ir laukė. Ir vėl smūgiuoja, tik šį kartą į krūtinę. Nebespėdamas apsiginti smogė kirviu į priešui į ranką. Atrodo to ir užteko, juoda tapo šiek tiek permatoma, o smūgio nebuvo, ranka su vėju kiaurai perėjo kūną. Karys tarsi išgaravo. „Nejaugi baigta?“. Bet tada tolumoje pamatė dar dvi likusias būtybes.
Antroji iš už nugaros išsitraukė pagalius ir pusiau bėgdama, pusiau šokinėdama artėjo link Tomo. Žinoma paskutinis žingsnis tapo dideliu šuoliu, skrisdama jau taikėsi smogti iš viršaus. Nors ir nebuvo laiko galvoti, vaikinas suprato, kad jei dabar nesmūgiuos, gali baigtis blogai, visgi būdamas ore lengvai nepajudėsi. Užsimojo taip, tarsi kapotų malkas, šiek tiek pasilenkė ir smogė tiesiai į pilvą. Pavyko, antroji būtybė taip pat tapo permatoma ir tarsi rūkas išsiskaidė. Žvilgtelėjo į trečiąją – durtuvai. Priartėjusi buvo atsargesnė, nesmūgiavo taip beatodairiškai. Visgi, porą klaidinančių judesių ir ašmenys skrieja link veido. Pasilenkti atgal neužteko, skausmo tuo metu nepajautė, bet ant veido atsirado raudonas brūkšnys. Dar vienas rankos mostas ir abu durtuvai vėl artėja, tik šį kartą link krūtinės. Medinė rankena ir vėl pasitarnavo sustabdydamas ataką, visgi po smūgio Tomas jau nebeišlaikė pusiausvyros ir nukrito ant nugaros. Nespėjo nieko padaryti, ašmenys vėl artėja, tiesiai į galvą. „Velnias“, čia jau suveikė saugos jausmas, staigiai pasisuko išvengdamas smūgio ir pašoko, kad vėl matytų savo priešą. Taip greitai atsistojęs ant kojų tikriausiai dar niekada nebuvo, bet to neužteko, priešas jau buvo už nugaros, o durtuvas beveik už gerklės. Nebežinodamas ką daryti, tiesiog mostelėjo kirviu už savęs, ir pajuto, kad kažkur pataikė. Ir tikrai, ginklas parėjo kiaurai. Dar netikėdamas, kad priešo nebėra, palietė gerklę, būtent ten, kur ir taikėsi. Lyg ir viskas gerai, bet atitraukęs pirštus pamatė kraują. dar kartą patikrino, atrodo tik nedidelis įbrėžimas.
- Tau pavyko. Testą išlaikei. – pasigirdo tas pats balsas - Dabar gali rinktis, arba keliauti toliau, arba pasiimti dar vieną daiktą ir kovoti prieš 5 priešininkus.
- Ką?! – vis dar nesuvokdamas kas vyksta tesugebėjo atsakyti Tomas – Nenoriu su jais daugiau kovoti.
- Prisimink, kiekvienas daiktas turi reikšmę. Vėliau nebegalėsi daugiau nieko pasiimti. Ar tai tavo galutinis atsakymas?
- Taip! – jau pusiau dvejodamas atsakė vaikinas.
Ir staiga išpiltas šalto prakaito prabudo iš miego. Visur naktis, beveik nieko nesimato. „Kur aš esu? Koks dabar laikas?“ Apsižvalgęs pamatė savo kambarį, atrodo jau naktis. Kiek valandų jau nebetikrino, vėl atsigulė ir pagalvojo „Nejaugi visa tai buvo tik sapnas? Prieš tai kapojau malkas, kaip aš čia atsidūriau?“ Galvoje kilo daugybė įvairiausių klausimų, bet po truputį vėl apėmė miegas ir kažką galvodamas užmigo.
Panašūs įrašai:
Komentuoti
Verta aplankyti!
Kasdieniniai Vaizdai
