amonas.lt

Savaitgalį nieko neveikiau, bet
suplanavom kelionę vidurį savaitės, į Lokės Pėdą. Kaip tik vakar pradėjo lyti,
šiandienai oras ne ką geresnis buvo pranašaujamas, niekas tiksliai nežino,
važiuosim ar nevažiuosim. Buvo susidariusi apie 10 žmonių grupė, su dviem
mašinom. Tai nieko kito neliko, kaip man važiuoti su savo, nes kiti niekas
neturėjo. Suplanavom šiandien ryte susitikti, 10, mieste, kad 11 spėtume
nuvažiuoti, nes tam laikui buvo padaryta rezervacija, kai kam po to dar į
darbą. Po 8 gaunu žinutę iš vieno draugo, su kuriuo organizavome ir kuris su
kita mašina turėjo važiuoti: „Lyja, nevažiuojam“. Tuo metu lyg ir lijo,
atsikėliau vėliau, nebelyja, skambinu, kalusiu: „tai kaip darom, važiuojam ar
ne, lietus jau nebelyja, gal ir nieko bus“, bet užsidegimu jis jau nebedegė,
sako šlapiu, slidu, nuo medžių varvės, nieko gero nebus. Hmm, nei šis nei tas,
kitiem parašiau, bet atkalbėjo, nėra čia ko, taip dar fainiau. Ok, nuspręsta,
važiuojam. Susitinkam, dar 2 žmonės turi ateiti, praėjo pusė valandos, nieko
nėra. Kaip tyčia numerį ne taip užsirašiau, vėl nei šis, nei tas. Dviese
važiuoti toloka, ir šiaip neįdomu. Šiaip ne taip susišaudėme numerius,
paskambinom vienam, kitam, vienas vienam miesto gale, kitas kitam, bet abu
važiuoti gali, nors ryte nusprendė kad lyja ir neatėjo. Susirankiojau iš visų
miesto pakraščių, dar papildomai atsirado pora žmonių, važiuojam. Registracijos
laikui nespėjome, atvažiavome kur kas vėliau, bet ten mašinų nebuvo, žmonių
taip pat beveik nieko daugiau nėra. Užpildėm lapus, su studento pažymėjimais
gavosi po 28 Lt atrodo, tiksliai net neprisimenu. Užsegė diržus, praėjom bandomąją
trasą ir pirmyn. Pradėjom nuo lengviausios link sunkiausios, tai pirma, antra
buvo vieni niekai, toks lengvas pasivaikščiojimas. Bet smagus. Prie trečiosios,
raudonosios jau susidarė eilė. Kol vieni lipa, kitiems tenka laukti. Palaukėm,
užlipom, pradžia nesunki, viskas normaliai, vėliau jau pastebėjome, kad ne
visiems gerai ir lengvai sekasi pereiti, kabantys pagaliukai, kurie siūbuoja į
visas puses. Bet čia dar nieko, toliau priėjome dar kitokius kabančius
pagaliukus, kur galima pastatyti tik vieną koją, o kitą jau reikia ant kito
pagaliuko. Vienas draugas perėjo, kitas žiauriai susipainiojo, kai atsidūrė
kitoje pusėje jėgų jau nebeturėjo. Ką čia man geriau padarius, bandžiau lipti,
nieko nesigauna. Tada užsikabinau karabiną ir perčiuožiau. Negražu sukčiauti,
bet nusprendžiau pagudrauti. Toliau kiti etapai nebuvo sunkūs. Visgi, trasai
įveikti pastangų reikėjo. Prieš einant prie kurios nors kitos nusileidome su
karabinai, toks gana ilgas atstumas, nuo kalvos viršaus, virš upelio į kitą
pusę. Smagu leistis, čia geriausia dalis, beveik skrendi, didelių pastangų
nereikia. Bet liko dar dvi trasos, Olimpinė ir Juoda Olimpinė. Žinoma nuo
sunkiausio susilaikėme ir ėmėme Olimpinę. O ten jau yra ką veikti, vien užlipti
į medį siūbuojančiomis kopėčiomis kiek užtruko. Bet čia buvo tik viso ko
pradžia, toliau teko prisiminti, kaip mokyklos laikas rankomis vaikščiodavome
ant metalinių kopėčių, tai čia tokios, tik medinės. Pailsim, einam.
Svyruojantis pagalys, iš lėto pereiti galima. Tada vienas draugas suprato, kad
bijo aukščio ir atsisakė eiti toliau. Na, aukščio tikrai yra, viskas pakabinta
aukštai medžių viršūnėse. Gaila, kad telefonas atiduotas garantiniam tvarkymui,
būtų gavęsi neblogų nuotraukų. Vienas atsisakė, bet mes nusprendėme eiti
toliau, ir mano nelaimei priėjau tą pačią trasą su pagaliukai, tik ilgesnė, ir gal
net rečiau tie pagaliukai sudėti. Aukštis didelis, grįžti nesinori, vėl
karabiną ir pirmyn. Toliau perėjimas per rastą su virves ir 3 lynai, per
kuriuos reikia šliaužti. Stovim trise ir galvojam, ką dabar daryti, ir kaip per
juos eiti. Kažkaip nelabai gausis, kaip parodyta instrukcijoje. Pirmas ėjęs
kažkaip abi kojas pasidėjo, bet atvirkščiai, perėjo, bet labai jau nepatogiai,
kojas nuspaudė. Aš per daug nesigilindamas atsitūpiau ant vieno lyno ir
perėjau. Žinoma buvo sunku, bet po truputį. Toliau dar keletas lynu, ir
paskutinis etapas, vėl kabantys pagaliukai, maždaug po metrą ilgio. Jokio kito
varianto, kaip tik pereiti, o jėgų beveik nieko nebelikę. Per daug nelaukęs, pradėjau
eiti pirmas. Šiaip ne taip, nuo vieno prie kito perėjau. Šiek tiek susibraižiau
rankas, bet liko tik nusileidimas, trasa įveikta. Visiškai nusikalę ir nuvargę
dar kartą nusileidome lynu ir patraukėme link mašinos. Rankas šiek tiek
patrynė, pirštinės visai tiktų tokiam dalykui, bet kai ir taip dirbu visokius
lauko darbus, tai nieko per daug blogo nebuvo. Kai kurie chebrantai dar pašaudė
iš lankų, nuotykis kaip ir baigtas. O oras manau buvo labai tinkamas,
apsiniaukę, bet nelyja. Jei būtų kepinusi saulė – saulės smūgis garantuotas, o
tie kurie nevažiavo, gailėsis, tikriausiai labai gailėsis. Ir dar Karmėlavoje
pagaliau paragavau didžiųjų cepelinų, tikrai dideli, vieno per akis. Tai va,
nors viena, bet pilna įspūdžių, o 3 valandų parke visiškai užtenka.

Panašūs įrašai:

• Apšalęs tik stoviu
• Puntuko akmenį pamatyti
• Kietas riešutėlis 4 || Prieš filmų tęsinius nieko prieš neturiu
• Ir ką jūs manot, ogi užsikūrė
• Ir tikrai, tuo metu kažkaip lietus sumažėjo