amonas.lt

Ne taip jau seniai pasigyriau, kad pradėjau naudoti Linux, Ubuntu sistemą. Ne, ne, jos tikrai neatsisakiau, jei netyčia taip pasirodė iš pirmo sakinio. Tiesiog atsirado daug įvairių ale problemų, kurių sprendimo dažniausiai reikia ieškoti kur nors internete. O vasaros metu, kai nesinori sėdėti prie kompiuterio tai yra tiesiog kančia. Atsiranda tokių problemų, kurių su windows’ais dažniausiai nebūdavo, o jei būdavo, tai jas išeidavo lengvai išspręsti. Taigi, kai tik suinstaliavau Ubuntu, ji iškarto aptiko kitą šeimos kompiuterį, kuriame sukosi Windows xp. Tuo metu labai džiaugiausi, ir net kaip pavyzdį kitiems sakiau, va kaip paprasta, suinstaliuoji ir viskas yra. Ir tinklas, ir spausdintuvas pajungtas prie ano kompiuterio. Po kurio laiko šeimos kompiuterį nusprendžiau patobulinti ir taip pat sudėjau Ubuntu sistemą. Būčiau dėjęs Linux Mint, bet kompiuteris toks senas, kad vos veikia su Ubuntu. Taigi, įdiegęs pastebėjau, kad dingo tinklas tarp kompiuterių, o spausdinti išeina tik pasileidus Windows sistemą (padariau dual boot’ą, kad būtų abi sistemos). Nieko per daug kelti nereikėjo, tai palikau kaip yra.
Dar po kurio laiko galutinai tvarkingai veikti atsisakė senas smc routeris. Teko pakeisti nauju. Prie senojo įrenginio turėjau pajungęs FON bevielio ryšio stotelę, kuri maitino mano laptopą internetu. Laptopas internetą turėjo, bet tinklo nebuvo. Su naujuoju Linksys įrenginiu ta problema lyg ir turėjo savaime ir be jokių pastangų dingti. Bet taip neatsitiko. Laptope esanti Windows 7 kuo puikiausiai bendravo su senuoju šeimos kompiuteriu ir jame esančia Windows xp. O štai manasis, su 10 Ubuntu versija liko visiškai atskirtas, nebematė nė vieno kompiuterio, visus didesniu failus tekdavo kelti su kokiu nors išoriniu įrenginiu. O tai užknisdavo. Tingėdamas gaišti laiką ir ieškoti sprendimo su Google pagalba pabandžiau paklausinėti draugų, kurie naudoja Linux kur kas ilgiau negu aš. Nieko nesigavo, niekas nieko gero nepasiūlė. Čia galima sakyti taip, turi Linux, pats ir tvarkykis. Tavo problemos mums nerūpi. Žinoma, kai turi daug laiko ir gali sėdėti valandų valandas prie kompiuterio betvarkydamas operacinę sistemą, arba šiaip durnių voliodamas sprendimą tikrai rasi. Bet jei nori būti daugiau paprastu vartotoju, viskas gali būti kur kas sudėtingiau.
Visgi, sprendimą kažkaip radau. Įsidiegiau keletą su tinklų konfigūravimu susijusių programų, bet jų realiai nereikia, taip ir nepanaudojau problemos sprendimui. Pati problema greičiausiai kilo dėl pakeisto ruoterio. Taigi, važiuojam (sistema Lietuviška, tai ir instrukcijos bus tokios).

Einame Sistema -> Administravimas -> Tinklo nustatymai

Atsiradusioje lentelėje pasirenkame „Kompiuteriai“. Apačioje spustelėję ir suvedę slaptažodį atrakiname nustatymų keitimo galimybę.
Va štai šiame sąraše reikia pridėti naujus kompiuterius, jeigu norime, kad juos pamatytų mūsų sistema. Pavadinimus ir IP adresus sužinojau užsukęs į Routerio konfigūravimo langą. Jei vardas yra, gali prireikti pakeisti tik IP adresą. Tai atlikus iškarto pamačiau abu kompiuterius. Su Windows xp problemų nekilo, atsirado visi pasharinti katalogai. O štai windows 7 pasakė, kad reikalingas kažkoks neaiškus slaptažodis, kad galėčiau ką nors pamatyti. HomeGruop’o slaptažodis netiko.
Einame Start -> Control Panel -> Network and sharing center. Atsivėrusiame lange renkamės „Choose homegroup and sharing options“.

Nustatymuose spaudžiame ant „Change advanced sharing settings…“

Pasirenkame „Public“ nustatymus.

Ir „Turn off password protected sharing“.

Kiek prisimenu, to ir užteko, kad iš Ubuntu galėčiau pasiekti savo laptopą. Visgi, septintoji langų versija Ubuntu taip ir nepamatė. Na, bet gerai, kad nors iš vieno kompiuterio pavyko pasiekti tinklą.

O kad būtų linksmiau, tai Windows 7 turi begalę apsaugų ir kitokių dalykų, kurie kartais užknisa. Taigi, net norint pasharinti katalogą gali kilti problemų.

Taigi, spaudžiame dešinį pelės klavišą -> Share with -> Specific people…

Atsiradusioje lentelėje pridedame „Everyone“ ir nustatome leidimus. Be šito katalogą rodys, bet įeiti neleis, prašys slaptažodžio.

Štai ir viskas. Šiaip pats būdas nėra tobulas, nes dabar pastebėjau, kad išjungus vieną iš kompiuterių veikia ne visai gerai, tai jei žinote ką nors geresnio, lauksiu komentarų.

P.S. Gal kas žinote, kaip suinstaliuoti Office 2010 Linux sistemoje? Wine turiu, bet štai *.exe failų failų paleisti nepavyksta. O net ir paleidus, Office’as pareiškia, kad gali būti įdiegtas tik į Windows operacinę sistemą. Čia viena iš dar nemažai likusių problemų, kurioms tiesiog neturiu laiko…

Edit [2010.09.01] Visgi bandant antrą kartą perkelti failus mano sugalvotas metodas nebeveikė. Niekas nepadėjo, nė neįsivaizduoju kas galėjo nutikti, kodėl pradžioj veikė, o dabar ne. Bet draugas pasiūlė gerą nuorodą, pagal ją atlikus gavau katalogą, “pasharintą” abiejuose kompiuteriuose. Taigi, vis šis tas.

Kad vėl neužleisčiau tinklaraščio be įrašų ilgesniam laikui, pasidalinsiu įspūdžiais iš trečiojo senamiesčio žiogo koncerto. Sulaukėme gana įdomaus projekto: „Dharmos Whalkatos”, kurį sudaro Domantas Razauskas, Darius Žvirblis bei Andrius Zalieska.
Koncertas vyko Povilo Stulgos Lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje, tikrai jauki aplinka, tik žmonių prisirinko, na, sakyčiau šiek tiek per daug. Koncerto metu kur nors praeiti jau buvo sunku, gerai, kad tai kiemas, o ne pastato vidus, tai jokio diskomforto nesijautė. Iš pradžių dar gana keistai atrodė ant scenos pastatytas radiatorius, pakaba, stalas. Bet atlikėjai paaiškino: „Norime sukurti namų aplinką“. Pats koncertas truko beveik tris valandas, ir tikriausiai būtų trukęs dar ilgiau, bet organizatoriai paprašė baigti, na, nieko keisto, jau buvo 10 valanda vakaro.
Per daug nieko nerašysiu, ne esu muzikos ekspertas, taigi, jos vertinti negaliu. Koncertas tikrai patiko, o jums įdedu energingiausiai atrodžiusią dainą. Šiaip čia lyg ir grupės „Atika“ daina, na, bet patinka man ji

Na ir dar kelių žmonių prašymu, atsisveikinimo daina. Taip pat gana smagi:

I’m back. Gana ilgas laiko tarpas praėjo po paskutinio įrašo, bet aš dar savo  bloginimo karjeros nenutraukiu ir tinklaraščio neuždarau. Čia taip gavosi, kad visai neseniai apsigyniau bakalaurą, baigiau univerą, tai tuo metu nebuvo laiko. Vėliau labai tingėjosi, tiek dėl karšto oro, kai visai nesinori sėdėti prie kompiuterio, tiek dėl įvairių kitų darbų. Gal ir dabar nieko nebūčiau parašęs, bet savaitgalis buvo tikrai įsimintinas, tai pasidalinsiu įspūdžiais.

Taigi, sudalyvavau pėsčiūjų žygyje „Radvilų keliais“. Iš anksto net per daug neplanavau, informacijos taip pat neieškojau ir iki paskutinių dienų beveik nesidomėjau. Draugai pasiūlė, gavosi beveik 10-ties žmonių kompanija. Kadangi daugelis rinkosi ilgiausią trasą, tai tokią pasirinkau ir aš. Pats žygis prasidėjo savaitgalį, bet registracija jau nuo penktadienio ryto. Atrodė šiek tiek keista, nes daugelis žmonių juk dirba beveik iki vakaro. Bet kadangi mūsų kompanijos didžioji dalis buvome laisvi, dėl to galėjome nesijaudinti. Visgi, atvažiavome tik apie 16 valandą. Mašinų prie karinės bazės stovėjo daug. Iškarto į teritoriją važiuoti dar neleido, pirmiausia reikėjo užsiregistruoti, kad dalyvauji žygyje. Surasti registracijos vietą nebuvo sunku, bet žmonių eilė buvo gana ilga. Išsirangiusi net lauke. O dar vakarinė saulė, tai stovėti buvo tikrai karšta.  Bet pralaukus kokią valandą priėjome registraciją ir sėkmingai užsiregistravome. Šiaip žygis nemokamas, bet kas norėjo, galėjo nusipirkti, arba tiksliau susimokėti už medalį, kurį gautų, jei sėkmingai įveiktų trasą abi dienas. Galvojau apie tai, bet kai sužinojau kainą – 40 Lt. – apsisprendžiau greitai,  šį kartą apsieisiu be medalio. Dėl maitinimo iš anksto nieko nežinojau, tik buvau girdėjęs, kad galima užsisakyti. Ir tikrai, dviem dienoms, pusryčiai ir vakarienė kainavo tik 15 litų. O kad taip Kaune kur nors būtų tokių kainų. Pabaigę registraciją laisvai įvažiavome į kareivines ir pasistatėme mašiną. Kadangi buvome beveik paskutiniai, tai apsistojome pustuščiame kareivinių pastate. Kiti žmonės buvo apgyvendinti pirmuose dviejuose. Lovos dviaukštės, kaip ir pridera. Tik miegmaišiai, jei būčiau žinojęs, būčiau pasiėmęs ką nors „lengvesnio“. Nes tokiom karštom naktim miegmaišio audinys yra tikrai per storas, dėl ko miegoti yra per karšta. Prie mokyklos buvo pastatyta scena, atidarymo ceremoniją praleidom, bet vakare užėjom pasižvalgyti. Kaip ir visuose renginiuose, scena, žmonės, kažkas koncertuoja. Nieko per daug ypatingo. Šiek tiek panaktinėjom ir apie vidurnaktį nuėjome ilsėtis.

Ryte kėlėmės anksti, 6.30. Gal kad kita vieta, gal kad kiti pradėjo keltis, bet atsikėliau be didesnių sunkumų. Pusryčiauti buvo galima nuo 7 valandos. Maisto davė tikrai daug, porcija didelė. O dar kai atsirado kuriems buvo per daug, arba nenorėjo to, nenorėjo ano, tai pilvas buvo pilnut pilnutėlis. Ką nors kitą veikti būtų buvę jau net sunku. Startavome maždaug 8.15. Ėjome beveik pirmi, bandydami neatsilikti nuo priekyje einančių kareivių, nes maršrutas buvo nežinomas. Nors nuorodų buvo užtektinai, ties kiekvienu posūkiu, bet visgi. Mūsų grupę gana greitai pasidalino. Aš patekau tarp einančių greičiau. Dar po kurio laiko viena mergina išsiveržė į priekį ir pradėjo eiti su pačiame priekyje buvusiais kareiviais. Poilsio punktai, gal taip būtų galima juos lietuviškai pavadinti, buvo maždaug kas 10 kilometrų. Pirmąjį pasiekėme gana greitai. Buvo visai įdomu pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Prausimuisi pakabinti vandens maišai, geriamasis vanduo iš įprastinių 20 litrų butelių. Dar generatorius stovi, groja muzika ir prekiauja įvairiais užkandžiais. Ilgai neužsibuvome, gal tik  5 minutes, ir vėl į kelią. Kelias ėjo per mišką, tai eiti buvo visai malonu, nesijautė labai didelio karščio. Tik daug kur buvo smėliuotas, buvo sunkiau eiti o smėlis krito į batus. Ne itin malonu. Sekančiame sustojime ir vėl neužsibuvome, pabuvome netgi dar trumpiau, bet išėjom kartu su pačiame priekyje ėjusiais kariškiais. Taigi, buvome kaip ir vedliai, nors tas tempas man pasirodė truputį per greitas, bent jau iš pradžių, Norėjosi eiti šiek tiek lėčiau. Bet kai eini su grupe, ir nori neatsilikti, nieko kito nelieka. Aišku, eiti taip pat įdomiau, gali pasišnekėti, paklausinėti. Sužinojau, kad einant pačią ekstremaliausią  100 km trasą su kareiviška apranga, po to net nagai nukrenta. Baisu, net šiurpas nukrato tai išgirdus. Trečiąjį punktą pasiekėme lygiai per valandą. Bet ten nieko nežymėjo, tik šiaip poilsiui buvo skirtas. Pratampėm kojas, atsigavom, ir vėl į kelią. Netrukome pasiekti ir ketvirtą, kelias pakankamai geras, kai kur žvyrkelis, kai kur miško kelias, eiti nesunku. Ketvirtajame pasidžiaugėme, kad jau paskutinis, ir liko visai nedaug, gal tik 12 kilometrų. Bet kaip paaiškėjo, tai buvo pati sunkiausia atkarpa. Iš pradžių teko gana didelę atkarpą žingsniuoti asfaltu, šalia kelio. Karšti didelis, saulė kepina. Va čia ir pradėjo mūsų grupelė skaidytis. Kas galėjo, vis dar ėjo tuo pačiu tempu, kiti po truputį mažino. Išsukę iš kelio miško iškarto nesulaukėme, dar teko eiti laukais. Tada pradėjo jaustis kojos, kurios kaip ir pareiškė: viskas, šiandien užteks. Ir kuo toliau, tuo blogiau. O tie likę kilometrai niekaip nėjo į pabaigą, vis kelias ir kelias. Jau net kelis papildomus prisėdimus padarėme, tada tik dar sunkiau būdavo pakilti ir tęsti kelionę, bet be jų ne ką buvo lengviau eiti. Vienoj vietoj, praėję pro įkaitintą smėlį, kaip per kokią dykumą ir kelius su didžiulėmis balomis, pro kurias net kareiviškos mašinos nevažiavo (ties viena matėsi pagal vėžes, kad sustojo ir apsisuko) vos nepasiklydome. Ten buvo sankryža, o kažkas iš vaikų ar šiaip žmonių nuraišiojo kaspinus, kuriais buvo žymimas kelias. Bet pasukome teisingu keliu. Vėliau dar sutikome kažką iš organizatorių, tai jie greitai nurodė teisingą kryptį ir viską sutvarkė. Bet matėme, kad kai kurie ėjo, ir nuėjo, ne ta kryptimi. Nepasisekė… Nors ir ėjome teisingu keliu, bet dėl akmeninių kojų, tiek man, tiek draugei teko lėtinti tempą. Ir labai stipriai. Beveik pasiekiau stadiją, kai lyg ir reikia eiti, lyg ir nedaug liko, bet nebe išeina. Kojos nebejuda. Visgi, kažkokiu būdu, vos ne vos pasiekti finišą pavyko. Atsižymėjau, ir sakau, viskas, rytoj neisiu. Bet pasiėmiau lapelį sekančiai dienai, su idėja, kad, na, ryte visko gali būti. Likęs vakaras buvo paskirtas atsigavimui. Iki kareivinių nuo mokyklos vos vos paršliaužiau. Soti vakarienė šiek tiek padėjo, žinoma. Į koncertą jau net nėjau, dešinės kojos lyg ir sausgyslę skaudėjo, kelienio vidinėje pusėje, beveik negalėjau sulenkti kojos. Raumenų skausmo kaip ir nesijautė. Pratampiau raumenis, dar kremu (Perskindol) pasitepiau ir ilsėjausi. Tas gelis veikė tikrai neblogai, iš pradžių jautėsi šaltis, o po to šiluma. Sulaukus nakties miegas buvo tikrai saldus, ne taip kaip pirmą naktį.

Antra diena. 6.30. Iš antro aukšto išlipau be didesnių problemų. Vaikščioti irgi išeina, ir visai normaliai. Pusryčiai pasirodė ne tokie sotūs kaip pirmą dieną, bet per daug nesiskundžiau. Kadangi iš mūsų grupės atsisakė eiti tik du žmonės, o aš lyg ir normaliai paeinu, tai nusprendžiau eiti. Su mintimi, kad nueisiu bent dalį trasos. O tada, jei ką, tai nuo kokio punkto gal parveš. Dar spėjau batus šiek tiek patobulinti, įsidėjau kartoną į padą, nes buvo pradėję trinti. O šiaip jokių pūslių nebuvo, kuo labai džiaugiuosi. Taigi, kelionė prasidėjo. Visi nusprendėme, kad eisime lėtai, ir grįšime nors ir paskutinai, bet gal kaip nors. Trasa buvo ta pati, didelis lankas, tik iš kitos pusės. Nors ėjome lėčiau, bet man atrodė per greitai. Einant pirmuoju etapu, taip taip, tuo kuris prieš tai buvo pats sunkiausias ir ilgiausias apturėjome papildomą akciją atrakciją – sprogusį dujotiekį. Ugnies nebuvo, bet garsas tikrai neblogas. Iš toliau buvo šiek tiek panašus į jūros ošimą. Taigi, jį praėjome ne taip jau sunkiai, lengviau nei pirmą dieną. Truputį pailsėjus ir pramankštinus kojas patraukėme toliau. Pradėjo jaustis raumenys, tiksliau skausmas raumenyse. Ir kuo toliau, tuo labiau. Atsilikau nuo nedidelės mūsų grupelės, kojas vos išėjo pavilkti. Laimei, punktas buvo beveik mažiausiu atstumu nuo kitų, tai priėjome tikrai gana greitai. Poilsio kaip visada buvo per mažai, bet sukandau dantis ir pasakiau, laikau tempą, einam. Ir kažkaip išėjo. Pradėjus eiti tokiu normaliu greičiu pavyko jį palaikyti visus tuos 10 ar 12 kilometrų iki sekančio punkto. Net kelias netrukdė, kuris buvo šiaip jau pakankamai blogas, žvyruotas kelias su daug akmenų. Trečias „check point‘as“ buvo tikra atgaiva, bet kartu ir kančia. Norėjosi iš jo tiesiog nebe išeiti, bet su kitų raginimų, po tų kelių minučių poilsio pajudėjome. Tiksliau dabar jau ėjome dviese, kiti irgi panašiai, kas su kuo, pasidalinę grupelėmis. Pradžia buvo sunki, vos išjudėjau po prisėdimo. Kojų skausmas belenkoks, žengi žingsnį ir nežinai, ką toliau daryti. Tiksliau mintyse kartojau „vienas, du …“ ar kažkokią panašią frazę. Nes kitaip neišėjo, o eiti reikėjo. Viduryje šio kelio gavau „slaptą ginklą“ – pusę citrinos. Na, tokios skanios citrinos dar nebuvau valgęs, nei rūgšti, nei ką. Susivalgė tikrai skaniai. Judant link paskutinio punkto mintyse taip ir galvojau, viskas, pasiekiu, atsižymiu, ir toliau niekur neisiu. Nes skausmas buvo jau beveik nebe pakeliamas. Sunkiai, sukandęs dantis, bet pasiekiau. Atsisėsti buvo tikra atgaiva. Truputis riešutų, daug vandens ir viena tablete nuo skausmo. Ją beveik per prievartą man įgrūdo, nes jokių vaistų negeriu. Dar paaiškėjo, kad tuo metu buvo tik 15 val., kas reiškė, kad realiai turime dar 2 valandas. Na, arba 3, čia jau pats paskutinis terminas. Dar kelyje sutikta moteriškė pasiūlė eiti ir bandyti, laiko yra, gal kaip nors. Tablete tikriausiai šiek tiek padėjo, nes eiti tapo lyg ir truputį lengviau. Taigi, išjudėjome link finišo. Ėjom lėtokai, bet vienodu greičiu. Tiksliau gal ir ne visai lėtokai, nes beveik visus lenkėme. O jei dar tiksliau, tai draugė ėjo pirma, o aš iš paskos (taip, taip, shame on me), stengdamasis neatsilikti. Padarėm tik vieną prisėdimą, viską skaudėjo vienodai, bet eiti kažkaip dar ėjosi. Kažkaip. Jau nei karštis nei nei smėlis, nei asfaltas – niekas nerūpėjo… Pabaiga buvo netgi lengvesnė nei pirmą dieną, kojos judėjo tiesiog mechaniškai. Perėjom per miestelį, mokykla, finišo tiesioji. O ten sėdintys žmonės ploja mums. Fantastika, nors veidas po visko buvo beveik akmeninis, bet šypseną išspausti pavyko. Tada gavom po diplomą ir karišką rankos paspaudimą. Momentas dėl kurio stengėmės.

Šalia esanti prekyvietė giros nebeturėjo (po žygio labai gerai ja atsigaivinti), tai ilgai nelaukę patraukėm kareivinių link. Čia žinoma vėl ėjau vėžlio greičiu, bet kad kitaip jau neišėjo. Sutikom ir kelis anksčiau baigusius žygeivius. Vakarienė, dušas, ir kelionė namo. Laimei, vairuojant, spaudant pedalus dirba šiek tiek kiti raumenys, tai parvažiuoti buvo galima be problemų.

Keli pastebėjimai, ko nepaminėjau anksčiau. Maisto kelionės metu neštis neverta. Ypač jei planuoji eiti su kareiviais, nes tarp etapų net vandenį nešiausi rankoje, o ne kuprinėje, kad nereiktų sustoti, išsiimti, atsigerti ir vėl įdėti. Apie maistą iš viso nėra ką kalbėti, pirmą dieną nebuvo nė akimirkos kada valgyti, antrą, kai darėm didesnes pertraukas, jau buvo įmanoma kažką sugalvoti. Šiaip, kiek patarė kiti, tai riešutai labai tinka tokiose kelionėse. Koks šokoladas gal irgi tiktų, bet manasis ištirpo dar mašinoje. Vandens neštis reikia būtinai, ir manau gerti, kai tik norisi. Per daug jo tikrai nebus, o pasipildyti buvo galima kiekviename punkte. Aprangai reikėtų naudoti patogius drabužius. Džinsai netinka, nes net ir jie gali nutrinti kojas iki skausmo. Na ir žinoma avalynė, svarbiausia dalis. Kaip ne vienas žmogus sakė, bet ne kiekvienas padarė, reikia dėtis jau patikrintus ir pravaikščiotus batus, kurie tikrai nieko nenutrins. Neturėjau jokių sportinių batelių, tai ėjau su pusiau atviromis basutėmis. Na ir ką, nė vienos pūslės. Į pačią kelionę realiai galima nieko neimti, tik vandens butelį į ranką, abu kartus pasiėmiau kuprinę, bet joje buvusių daiktų neprireikė. Maisto taip pat. Tik manau geri pusryčiai ir vakarienė labai reikalingi energijos atstatymui.

Viską sudėjus, dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, manau kad kitais metais vėl dalyvausiu. Tikiuosi, kad ir kompanija atsiras, nes eiti vienam būtų ne itin įdomu, ypač tokius atstumus.

Dabar dar pagalvojau, kad mano rašymo stilius yra visiškai blogas ir netinkamas tinklaraščiui – gavosi belenkokio ilgio rašinys, kurį rašydamas ir talpindamas užtruksiu apie 5 valandas. O tiek laiko gaila paskirti vien tik naujam įrašai. Taip kad va čia ir atsakymas, kodėl paskutiniu metu buvo tiek mažai arba visai nebuvo įrašų. Jei laiko rasiu, parašysiu dar ką nors, temų yra, bet laiko ne.

Tikriausiai kas nors iš jūsų esate matęs, o gal jau ir dalyvavote kas 5 metus KTU rengiamame festivalyje F16. Realiai, tai čia tiesiog sudėta daug studentiškų renginių po vienu vardu, kurie ir taip vykdavo kiekvienais metais. Taip kad bent kiek aktyvesnis žmogus tikrai turėjo apsilankyti bent viename iš tų renginių. O aš jums papasakosiu apie du iš jų – “Naktų naktis” ir “Gitarų vakaras”. Naktų naktis vyko jau senokai, bet tiesiog nebuvo kada apie jį parašyti (nes norint parašyti vieną įrašą susigaišta kur kas daugiau laiko, nei norint jį perskaityti). Tai renginys, kuriame paskaitos buvo dėstomos vėlai vakare, nuo 20 iki 22 val. Aišku, jos buvo trumpesnės, po 30 min., kas yra labai gerai, jei įdomu, laikas prabėgs akimirksniu, jei neįdomu, labai neužsitemps. Kadangi paskaitų buvo daug, tai ir pasirinkimas buvo didelis. Tik gaila, kad pačios įdomiausios, į kurią norėjau nueiti (Japonų architektūra) nebuvo – dėstytojas kažkur užstrigo ir neatvyko. Iš kitų galima pastebėti, kad kai kurios buvo tikrai įdomios ir prikaustydavo dėmesį, tikriausiai dėl to, kad laiko tarpas nedidelis, o lektorius turi pateikti gana daug medžiagos (na, tiek, kiek pasiruošė). Girdėjau atsiliepimų, kad kai kurios auditorijos taip ir liko pustuštės (Arba tema neįdomi, arba studentai jau susidūrę su dėstytoju). Aš taip pat nėjau į tas, kuriose žinau, kad bus nuobodu. Na, kaip gali nežinoti, jei pusę metų prasėdėjai vienoj ar kitoj paskaitoj. Taigi, bendrai paėmus, renginys gavosi tikrai smagus, sužinojau įdomių dalykų. Normalių paskaitų tikriausiai taip neišeitų vesti, nes laiko tikrai mažoka, nors dėmesio sukaupimui pats tas. Čia gaunasi trumpai ir įdomiai.

Antrasis renginys kuriame apsilankiau – “Gitarų vakaras”. Iš pradžių galvojau, kad bus kažkas panašaus į bardų vakarą, su gitara ir ramia muzika. Klydau. Šis renginys kitoks. Pasirodė ne tik pavieniai atlikėjai, bet ir grupės. Dauguma atlikėjų – jaunimas, eksperimentuojantis su muzika, gal ir ne visada labai profesionalūs, bet grojantis tikrai smagiai. Taigi, renginyje sulaukėme daug atlikėjų su įvairia muzika. Iš pasirodžiusių grupių ir atlikėjų patiko net keli, tik pavadinimų jau neprisimenu. Žmonių taip pat gana daug prisirinko, kažkuriuo metu vos tilpo visi į “Amerika Pirtyje” pagrindinę salę. Pats renginys truko ilgokai, beveik iki 12 nakties, jei ne ilgiau. Po to žinoma niekas namo nevijo, bet kaip klubas ten mano nuomone neypatingai modernus, tai visi gana greitai išsiskirstė. Pasižiūrėkit reportažą, bus lengviau susidaryti vaizdą.

Nors planavau rašyti tik apie 2 renginius, bet kol pasiekiau įrašo pabaigą prabėgo ir trečiasis: “Stop Kadras”. Trumpametražių studentiškų darbų konkursas. Vyko buvusiame klube Kolegos, kuriame dažniausiai nieko nebevyksta, bet vidus atrodo gana gražiai sutvarkytas. Na, bent jau neapleistas. Prieš pradedant buvo galima pasižiūrėti ir įvertinti fotografijas, kurios dalyvavo konkurse. Jei fotografijų neužteko, tai kitoje pusėje vyko cheminiai bandymai (nes visą renginį organizavo chemikų SA), kurie buvo tiktai įdomūs. Pakankamai paprasti, bet kai nesimokai chemijos tai tikrai įdomu pažiūrėti. Pačiu filmukus pradėjo rodyti šiek tiek pavėluotai, na, kaip ir visuose renginiuose, bet salė didelė, kėdžių daug, o kam neužteko, tai atsisėsti galėjo ir priekyje ant maišų. Filmukai tokie gana savotiški, mėgėjiški, bet kai kurie padaryti visai neblogai. Kažko super awesome nepamačiau, o kiek girdėjau iš kitų ir komisijos – ankstesniais metais buvo netgi geresni. Na, bet ką jau padarysi, jei studentai nieko gero nesugalvojo arba patingėjo padaryti. Po pagrindinių peržiūrų buvo paleisti kažkokie filmai, ar tai iš YouTube, ar šiaip iš kur, bet parinkti tikrai gerai, sudomino visi, jei ne pradžia, tai pabaiga tikrai. Na o pabaigai buvo galima stebėti cheminius bandymus ir eksperimentus vykdomus beveik ant scenos. Jei žinoma buvo efektingesni, nei pirmieji, matyti renginio pradžioje. Šiaip beveik manau, kad jei ne visi šie bandymai, renginys būtų buvęs labai nykus.
P.S. Vėliau tikriausiai įdėsiu ir video iš šio renginio, turėtų gautis visai smagus.

Pamenate Lanva nesąmones su Windows 7? Kartais imi ir pagalvoji, kad būtų tikrai neblogai, jei visa programinė įranga būtų legali, bet kai pagalvoji, kiek tai gali kainuoti, ir kad visa tai kaip į orą, tai praeina tokios mintys. Visgi turiu pasiūlymą, kaip galima legalizuotis per vieną dieną – tereikia įsidiegti Linux. Skamba kaip anekdotas? Galbūt. Taigi, pirmoji mano pažintis su šia sistema buvo labai seniai, prieš kokius 8 metus. Tada atsimenu sugriuvo window’sai ir įsidėjęs Live CD bandžiau kažką daryti. Kažkaip aš ten juos suinstaliavau, o viskas baigėsi, kad teko suformatuoti hardą ir per naują įdiegti windows. Tada pamiršau šią sistemą labai ilgam. Prieš kelis metus universitete teko programuoti Linux aplinkoje, atsimenu, įsidiegiau emuliatorių, ten Linux, bet įsijungdavau tik tiek, kiek reikėdavo vienam ar kitam laborui atsiskaityti. Pasibaigus semestrui tos programos net nebejungiau. Po windows perinstaliavimo jos visai nebeliko, kaip ir Linux sistemos. Dabar kažkaip gana daug aplink esančių žmonių pradėjo naudoti Linux, rašyti, kalbėti apie ją. Vienas draugas pasakė, kad galima įsidiegti šalia windows, tik reikia harde padarius vietos jį sufragmentuoti. Praktikos vietoje dar ir gyvai parodė, kokių ten yra gerų dalykėliu, ir kaip paprastai veikia Ubuntu. Taip žiūrinėjant ir kilo noras išbandyti. Ir šiaip labai atsibodo tikrinti antivirusinę, ar atsinaujino, ar viskas gerai. O dar ir praskenuoti būtų neblogai, nes neatsimenu kada buvau tai daręs. Xp išvaizda taip pat atsibodus (net ir su skin’ais), o naujesniems kompiuteris per lėtas. Taigi, parsisiuntęs ėmiau, ir vieną dieną susiinstaliavau Ubuntu 9.2.
Bet apie viską nuo pradžių. Kaip ir minėjau anksčiau, nusprendžiau pasidaryti, kad būtų dvi sistemos kompiuteryje, Windows ir Linux. Tam reikalui atlaisvinau apie 20 Gb vietos D diske (C vietos teturėjo windows’ams ir programoms), ir sufragmentavau. Įdėjus Linux diską užsikroviau sistemą iš jo, bet nelabai ką ten ir padirbsi, net ir pabandymui, kai nieko įrašyti negali. Taigi, tiesiog paleidau instaliuoti. Kaip ir nieko per daug keisti nereikėjo, tiko visi nustatymai, kuriuos sistema pasiūlė diegimo metu. Diegimas labai ilgai taip pat neužtruko, gal apie dvi valandas. Na va, štai ir turim naują sistemą. Iškarto radau keletą dalykų, kurių sprendimo nežinojau. Na, kas be ko, tam yra Google. Bet kai viskas nauja, net ir su visagale paieška tenka pavargti. Ypač kai neturi laiko ilgam knisimuisi prie kompiuterio. Iš pradžių nepatiko tai, kad kiekvieną kartą užsikrovus sistemai, norint atidaryti bet kurią failų sistemą reikėdavo suvesti administratoriaus slaptažodį. O kol nesuvesi, net ir darbastalio fonas nepasikeis. Nieko keisto, nes paveiksliukas būdavo vienoje į tų failų sistemų. Tada staiga prisireikė pasijungti skenerį, pajungiau, dar paspaudžiau ant jo mygtuką – jokio garso, jokio ženklo. Pabandžiau paieškoti naujai aptiktos įrangos – nieko. Toliau ėjo garsas. Kompiuteryje yra integruota garso plokštė, prie kurios pajungta Creative 5.1 garso sistema. Bet groja tik priekiniai garsiakalbiai ir žemų dažnių kolonėlė, tarsi būtų 2.1 sistema. Daugelis video failų taip pat nepasileisdavo, nors programa būdavo, bet gaudavau klaidos pranešimą, kad trūksta kodekų. Ir visos šios problemos atsirado beveik vienu metu, kas žadėjo daug knisimosi po forumus ir visokias svetaines. Visai neturėdamas tam laiko pasiknaisiojau šiek tiek po nustatymus ir aptikau atnaujinimo vedlį. Kaip tik dieną prieš tai buvo pasirodžiusi 10.04 versija. Galvodamas, kad su nauja versija gal bus ir tvarkyklės, o ir šiaip reikia naudoti tai, kas šviežiausia, paleidau atnaujinimą. Na, užtruko tikrai ilgai, gal net apie 6 val. Reikėjo keliose vietose paspausti vieną, kitą mygtuką, kai nebuvau visą laiką prie kompiuterio, iškarto gal ir nepastebėjau. Bet visgi, atsinaujinimas užtruko kur kas ilgiau nei šviežios sistemos instaliavimas.
O čia jau galime pradėti ir naują pastraipą, nes štai, turime pačią naujausią versiją. Iš pradžių apie problemas, kurių prieš tai neišsprendžiau. Dabar jau nebeprašė po kiekvieno įjungimo įvesti slaptažodžio. Ką gi, problemos kaip ir nebėra. Pajungus skenerį, kaip ir prieš tai, joks pranešimas apie naują įrangą neatsirado. Bet tarp programų radau dvi (Paprastas skenavimas ir Xsane Image Scanner) programas, kurios patraukė dėmesį. Ir tikrai, paleidus jos aptiko skenerį ir padarė lapo kopiją. Ką gi, dar viena problema išspręsta. Video failams užteko įdiegti VLC grotuvą, tada pradėjo rodyti ir su standartiniu, o garso taip ir nepradėjau tvarkyti. Vieną svetainę radau, su instrukcija, kaip tai reikėtų padaryti, bet šiek tiek tingėdamas šios problemos dar neišsprendžiau. Visgi, iš visų buvusių bėdų liko tik viena, kas nėra taip jau blogai.
Naujoji versija pasitiko su naujove, kuri iki šiol būdavo tik MacOS sistemoje – langų valdymo mygtukais kairėje pusėje. Bandžiau ieškoti nustatymuose, kaip grąžinti atgal, bet dabar galvoju, kad gal ir visai patogu. Kaip visiškai naujas vartotojas surašysiu programas, kurias įdiegiau pirmiausia. Reiktų paminėti, kad įdiegimas labai paprastas, jokių Next, Next, Finish. Net programų paieška yra vienoje vietoje, kai suvedęs pavadinimą gauni ilgą sąrašą su pasirinkimais. Tik komercinių produktų ten dažniausiai nebūna. Beveik visų programų pavadinimus susižinojau iš šią sistemą naudojančių žmonių:

Krusader. Rekomenduota kaip patogi programa failų naršymui, Total Commander atitikmuo. Kadangi comanderio nenaudojau, tai šių programų lyginti negaliu, bet tikrai patogus įrankis failų naršymui.
VLC. Tikriausiai visiem žinomas grotuvas. Nelabai jis man patinka, bet be jo neveikė dauguma failų.
Wine. Reikia programos, kurios neturi Linux? Prašom. Čia kaip ir emuliatorius, bet per šias dienas jo dar neteko išbandyti. O tai tik įrodo, kad Linux turi labai daug programų ir kitų įrankių, reikalingų darbui.
Audacious. Programa muzikai klausyti. Veikia panašiai kaip winamp’as. Galima išsiversti ir be jos (nes yra standartinis grotuvas), bet šiaip visai smagi ir nedidelė programėlė.
SMPlayer. Dar vienas grotuvas vaizdo failams peržiūrėti. Čia kad nereiktų VLC naudoti. Visgi, turi blogą savybę, dėl kurios teko jo atsisakyti – sukant pelės ratuką garsas nesireguliuoja, tik vaizdo failas, arba į priekį, arba atgal. Kaip pakeisti šį nustatymą neradau.
Opera. Geriausia naršyklė ever Mėgstu ją labiau nei Firefox, tik atrodo čia ne pati naujausia versija, skiriasi 0, kažkiek. Ir žinot kas tikrai gerai, kai įsidiegi ją į naują kompiuterį (sistemą)? Ogi suvedus vieną prisijungimo vardą su slaptažodžiu iškarto gauni visus savo bookmark’us, „Speed Dial“ lange sužymėtus puslapius, paieškos istoriją ir nustatymus ir visa kitą, ką naudojai prieš tai. Tiesiog tobula.
Skype. Be komentarų. Tik versija sena ir dar beta stadijos. Jei pamėgote pačią naujausią (kai viskas viename lange), teks atprasti. Na, bet reklamų bent jau nėra.
Gmail Notify. Reikėjo kažko, kas rodytų naujai atėjusius laiškus. Tik su užsaugota sesija nepasileidžia, o kito būda paleisti programoms kartu su sistemos užsikrovimu dar neradau.
Google Earth. Gal ir nebūčiau siuntęsis, bet kadangi yra Linux sistemai, tai įsidiegiau. Tik užtrukau, nes pasirodo, kad *.bin failai pasileidžia sunkiau nei galima tikėtis. Atsakymą radau čia.
7zip. *.rar failams žiūrėti ir naudoti. Beveik viską archyvuoju šiuo formatu, standartiniai įrankiai jo neįveikė.

Kaip ir tiek. Visa kita jau buvo sistemoje. Daug ko dar neišbandžiau. Bet kol kas esu labai patenkintas naująja sistema. Ir visai nesudėtinga, kaip kai kurie prigąsdino. Aišku, laikas parodys, kokios dar problemos iškils. Arba geri dalykai, kurių anksčiau nebuvo. Nujaučiu kad artimiausiu metu bus dar vienas įrašas, apie vartojimo ir naudojimo ypatumus