amonas.lt

Tikriausiai esate girdėję apie Ryanair skelbiamas akcijas ir pigius bilietus į kokį nors Europos miestą. Kartais net sunku pagalvoti, kad vos už 35 Litus gali nuskristi į Berlyną ir atgal. Tai net pigiau nei nuvažiuoti iki Vilniaus (iš Kauno). Vieną iš tokių akcijų pasigavome ir mes su draugais. Žinoma, norint gauti tokią kainą, viską reikia pirkti internetu. Ir dar reikia specialios kortelės (pavadinimo tiksliai neatsimenu). Tai turint mums neatsirado daugiau jokių papildomų mokesčių. Bilietus nusipirkome gal daugiau nei prieš mėnesį, o iš iš kelionės aišku grįžau šiandien.
Nusipirkus nieko per daug nereikia daryti, tiesiog galima planuoti maršrutus, rezervuotis nakvynę. Mūsų grupė buvo didelė, 12 žmonių. Ir keli iš jų nepilnamečiai, dėl ko atkrito Hosteliai, kuriuose nepilnamečiai negali gyventi bendruose kambariuose. Galutiniam rezultate pasirinkime „Meininger“ ale viešbutį, ale hostelį. Na, gal viešbutis be žvaigždučių. Para jame atsiėjo 15 Eurų. Bet apie jį šiek tiek vėliau.
Pradėkime nuo kelionės į Vokietiją. Karmėlavos oro uoste buvome pora valandų prieš skrydį, ir tai buvo apie 5 valanda ryto. Žmonių nedaug, pro apsaugą visi praėjome be eilių ir be jokių nesklandumų. Šiek tiek keistai atrodė, kai pradėjo tikrinti bilietus, visi žmonės ėjo link laiptų į lauką ir laukė siaurame koridoriuje. O kai jau atidarė laiptus, tai būdamas greitesnis galėjai aplenkti tuos kurie turėjo kažkokius „Priority“ bilietus. Viską paėmus, tai įlaipinimo procedūra praėjo sklandžiai ir greitai. Kaip ir pats skrydis. Kuris truko apie 40 minučių. Paėmus sėdėjimą lėktuve, kol visi sulipo ir viskas buvo paaiškinta, tai gal užtruko virš valandos. Ir štai, mes Berlyne.
Ką pirmiausia reiktų padaryti kiekvienam turistui, tai apsilankyti turizmo informacijos centre. Ten galima įsigyti „Berlin Welcome“ kortelę. Ir yra dviejų tipų, tai kortelė transportui, kai gali važinėti kiek nori (pagal nusipirktą dienų skaičių) ir gauti nedideles nuolaidas į muziejus, ir muziejų kortelė (parduodama kaip priedas transporto kortelei), su kuria bus galima aplankyti 1 muziejų nemokamai (per dieną), o kitiems gauti nuolaidų. Iš anksto žinojome, ir dar vietoje šiek tiek pakalbėję daugiau nesigilinome į antrąją, muziejų kortelę, nes jinai visiškai neapsimoka. Pasiėmėm „Welcome Berlin“ kortelę 3 dienoms, ABC miesto zonoms. T.y. visam Berlynui ir jo apylinkėms. Tai kainavo 25,90 €. Esant reikalui galima imti ir ne visoms zonoms arba trumpesniam bei ilgesniam laikui. Taigi, nebesukdami galvos dėl transporto patraukėme ieškoti savo viešbučio. Važiuojant pirmą kartą pakankamai sunku susigaudyti, kur esi, ir kur turi išlipti. Su keliais persėdimais pasiekėme „Hauptbahnhof“ stotį, šalia kurios įsikūręs mūsų viešbutis. Didžiausias nustebimas buvo stoties didumas. 5 aukštų (jei ne 6), belenkiek bėgių ir įvairių traukinių maršrutų. Įeini iš lauko, ir atrodo kad atsiduri iškarto kokiame 3 aukšte. Žinoma, visur eskalatoriai, didžiulės erdvės. Reginys kurio tikrai ilgai neužmiršiu. Ir žinoma visuose aukštuose daugybė parduotuvių. Kaip kokiame Akropolyje. Viešbutį pasiekėme apie 10 ryto (gal net anksčiau), ir nors tai buvo sekmadienis, bet jau gavome raktus nuo kambarių. 3 kambariai po 4 lovas. Lovos dviaukštės, o kambariai ypač maži. Vos prasisukti galima. Yra televizorius, kiekvienas kambarys turi savo dušus. Ten buvo muilo ir popierinių servetėlių, rankšluosčių nedavė. Kai ateini tik permiegoti tai kaip ir užtenka. Apačioje yra bendra virtuvė, kurioje yra visi reikalingi įrankiai (lėkštės, puodeliai, šakutės, peiliai) maistui gaminti ir valgyti. Gana jaukus vestibiulis, kuriame taip galima sėdėti kiek norisi, yra bevielis internetas. Vien dėl tos jaukios aplinkos pirmame aukšte man tikrai patiko „Meininger“.
Ką gi, važiuojam toliau. Nebūdami tikri dėl muziejų darbo laiko (nes kai kurie nedirbo pirmadieniais, kiti antradieniais) pirmiausia patraukėme į garsųjį Zoologijos sodą. Anksčiau šiame mieste buvę draugai sakė, kad būtų nuodėmė ten neapsilankyti. Su Berlin Welcome kortele bilietas kainavo 9,75 €, su studento pažymėjimo 10 €. O šiaip atrodo 12 € kainuotų. Taip, sodas tikrai didelis, o gyvūnų tikrai daug ir visokių. Žinoma gražiai sutvarkytas, yra narvų ir lauke ir pastatų viduje. Bet šiaip super didelio įspūdžio nepaliko. Gal dėl to, kad beveik nesidomiu gyvūnais. Į akvariumą nusprendžiau neiti, nes tam bilietas papildomai 5 € kainuotų. Kažkaip užteko aplinkui matytų gyvūnų. Galima paminėti, kad tai buvo vienintelė gera diena, kai švietė saulė ir nebuvo siaubingai šalta mūsų vizito metu.
Apie vakarinius pasivaikščiojimus po miestą nerašysiu, nes ką pamatyti tikrai yra, viskas gražiai apšviesta ir sutvarkyti. Tik eiti ir dairytis. Na ir dar nusifotografuoti įdomesnėse vietose. Taigi, sekančią dieną aplankėme istorijos muziejų. Su kortele bilietas kainavo tik 3,50 € (šiaip kainuoja 5 €), o vaikams iki 18 metų įėjimas nemokamas. Na, tokio dydžio muziejaus taip pat dar nebuvau matęs. Kaip kokie 5 ar 6 (jei ne daugiau) karo muziejai Kaune. Šalia seno muziejaus pastato yra priestatas, su eskalatoriais ir kitais šiuolaikiniais aksesuarais. Dar patiko tai, kad visuose muziejuose (išskyrus specialias ekspozicijas) galima nevaržomai fotografuoti ir filmuoti. Ir yra audio gidai, pasiimi prietaisą, užsidedi ausines, prie įvedi prie eksponato esantį skaičių ir klausai. Šiame muziejuje tai kainavo papildomus 3 eurus. Taigi, apėję kelias specialias ekspozicijas apie Hitlerį ir karą patraukėme link pagrindinių salių. Gana greitai einant ir žiūrint užtrukome kokias 3 valandas. Eksponatų tiek, kad į pabaigą pradeda net atsibosti, nes tiesiog sunku sutalpinti tiek informacijos. Kiti draugai, eidami lėtesniu žingsniu užtruko net 5 valandas. Taip kad aplankyti tikrai verta. Ypač kai kaina tokia nedidelė.
Trečiosios dienos žygiui liko muziejų sala. Nuėjome į pergamono muziejų, ten paaiškėjo, kad bilietas kainuoja 10 € o nuolaidą galima gauti, tik jei esi studentas. Lietuviškas pažymėjimas tiko, bilieto kaina sumažėjo per pusę, iki 5 €. Vėliau, apėję visą muziejų sužinojome, kad už 7 € galima gauti bilietą visiems 5 muziejų salos objektams. Ir ką dabar daryti? Ar pirkti papildomai tą 7 € bilietą ir apibėgti visus muziejus (jau buvo apie 14 val., o dirba iki 18 val.) ar iš to pykčio, kad nusipirkome blogą bilietą daugiau neiti į jokį muziejų? Visgi, čia Europa, bilietų kasoje tereikėjo primokėti 2 € kad bilietas virstų leidimu apsilankyti visuose muziejuose. Jaučiu Lietuvoje tokio dalyko nė su žiburiu nepavyktų rasti. Dabar trumpai apie muziejus. Visuose audio gidą galima pasiimti nemokamai, vokiečių arba anglų kalba. Nors gal yra ir dar kokia nors, neklausiau, tai nežinau. Informacijos pateikiama tikrai daug, viską klausant tai ir viename muziejuje galima užtrukti visą dieną. Taigi, pergamono muziejus tikrai didingas. Didžiulį įspūdį paliko natūralaus dydžio (aukštis apie 5 – 6 metrai) eksponatai iš Egipto. Didelė salė su laiptais ir graikų mitologiniais piešiniais taip ir traukė prisėsti ir pasigrožėti. Pasijunti tarsi būdamas Egipte. Sekantis pagal įdomumą ir tęstinumą manau būtų „Neues“ muziejus. Galima pamatyti egiptietiškus sarkofagus, ir kitokius tų laikų eksponatus. Čia taip pat pasitinka didelės erdvės ir gražūs piešiniai ant sienų. O pats svarbiausias tikriausiai Nefertitės biustas. Tikrai vertas pagarbos eksponatas, gaila, šio negalima nei filmuoti nei fotografuoti. Visgi, svarbiausia, kad galima pamatyti gyvai. Iš išorės tiesiog stulbinamai didingai atrodo „Alte Nationalgalerie“. O viduj trijų aukštų paveikslų galerija. Kadangi šie man ne itin patinka, na, arba bent jau kur kas sunkiau atsiminti po anksčiau aplankytų vietų, tai iš čia ne itin daug atsimenu. Ir šiaip, gana greitai praėjome. Bet be paveikslų buvo ir gražių angelų skulptūrų, iš balto blizgančio marmuro. „Altes“ muziejus pasirodė pats mažiausias. Daug įvairių skulptūrų, tarp kurių sutikome ir visus Graikijos dievus. Na o pabaigai liko pats smaigalys, „Bode-“ muziejus. Įdomu tai, kad iš abiejų šio pastato pusių teka upė. O gal net dvi skirtingos, kurios susilieja į vieną. Šito tiksliai nežinau. Taigi, šis per karą stipriai nukentėjęs, bet dabar pilnai atrestauruotas pastas taip pat atrodo didingai. Viduje yra skulptūrų ekspozicija, monetų kolekcija ir paveikslų galerija. Na ir žinoma kitokių eksponatų iš skirtingų laikotarpių.
Per 3 dienas pavyko aplankyti šiuos pagrindinius objektus. Vakarais dar teko matyti nemažai naktinio miesto, ypač patiko monumentas žuvusiems žydams atminti, sukuria tikrai gerą įspūdį. Daugelis muziejų dirba iki 5 – 6 valandų, tai antrą gali retai kada pavykti aplankyti. O jei ir pavyks, tai vaizdinės informacijos perteklius gali ištrinti visą prieš tai buvusią. Manau, kad po vieną tokį didelį muziejų per dieną yra kaip tik pats tas. Nes po miestą taip pat labai įdomu pasivaikščioti, tik oras labai jau prastas pasitaikė, pirmadienį, antradienį lijo, pūtė šaltas vėjas. Liko dar daug neaplankyta ir nepamatyta, bet to užteko, kad norėčiau sugrįžti antrą kartą. Tik gal šiltuoju metų laiku.
Taupumo sumetimais vežiausi gana daug savo maisto, nes visgi, ten viskas brangiau. Valgytas kebabas duonoje atsiėjo 3 €. Dydis kaip lietuvoje, tik padarymas kitoks, tikrai skanus. Iškant maisto prekių, tai beveik viskas yra metro stotyse. Ten tarsi antras miestas, su daugybe žmonių. Bet pavažiavus toliau radome ir paprastų maisto prekių parduotuvių. Tai jei kam įdomu, galiu paminėti kelias kainas. Schogetten šokoladas (toks kaip Lietuvoje) – 0,69 €, 800 g. Haribo guminukų dėžė (su akcija) – 2,99 €, 1 kg bulvių (taip pat su akcija) – 0,37 €. Kas pasirodė tikrai pigiau, tai jogurtai, indelis (500 g.) 0,30 €. Nors ir skonis kitoks. Kruopų (ryžių, miežių) rasti nepavyko, atrodo nelabai einama prekė. O iš likusių produktų vyrauja pusfabrikačiai, šokoladas, saldainiais, sausainiai. Kitaip tariant, mažoka normalaus maisto. Visgi, pavyko rasti vieną azijietiškų prekių parduotuvėje, įsigijome prekių kurių Lietuvoje nėra.
Prie viso to galiu paminėti, kad pavyko prasisukti (be kelionės) su 100 €. Na, jei nebūčiau pirkęs suvenyrų, būtų buvę gal šiek tiek mažiau. O jei būčiau neatsivežęs maisto iš namų, šiek tiek daugiau. O Vokietijos muitinė buvo griežtesnė nei Lietuviškoji. Neleido keliams draugams pasiimti visų daiktų, tokių kaip skutimosi putų flakonas, kažkokia sriuba (ar kažkas panašaus) supakuota plastmasiniame įpakavime. Turimą termosą teko atidaryti ir parodyti, ar nieko viduje nėra.
Tai va, tokie būtų atsiliepimai iš trumpos kelionės į Berlyną. Tikrai dar grįšiu į šį miestą.

O štai čia dar trumpas video iš kelionės. Iš savo filmuotos medžiagos padariau reportažą KobraTV laidai, taip kad nenustebkite, viskas filmuota ir montuota mano. Na ir filmuota be stovo, tai kai kur vaizdas šiek tiek dreba.

Kur geriausia vieta reklamuotis? Žinoma, savo tinklaraštyje. Taigi, kaip daugelis kolegų ir daro, norėdami ką nors parduoti, ar šiaip ką pasiūlyti, taip padarysiu ir aš.
Tik pasiūlysiu paslaugas, kurias galiu suteikti. O jei tiksliau, tai filmuoju įvairius renginius. Daugiau nei metus darbuojuosi studentiškoje televizijoje KobraTV, taigi, nusprendžiau kad jau turiu pakankamai patirties šiuose reikaluose. Tik vestuvių dar nepradėsiu filmuoti, nes ir taip visi jas filmuoja, taigi, jei kam reikia tikrai rasit šį darbą dirbančių žmonių. Panaršius internete ir pažiūrėjus ten esamas kainas, savąsias sudariau tokias:

• Trumpo renginio 1 valandos kaina: 50 Lt. Čia būtų Kaune ar Kauno rajone. Nes tiesiog neapsimokėtų važiuoti toliau.
• Visos dienos filmavimas (jei renginys ilgas arba vyksta per kelias vietas): 500 Lt.

Filmuojama HD formatu. Jeigu manote kad tokios kokybės nereikia, galima ir DV formatu. Šios kainos yra be montavimo darbų.

• Mano filmuoto renginio montavimas. 1 valanda: 50 Lt.
• Jūsų turimos medžiagos montavimas. 1 filmuotos medžiagos valanda: 100 Lt.

Montavimo darbai dažniausiai užtrunka ilgiau nei filmavimas, nes reikia viską peržiūrėti ir dar gerai pagalvoti, ką dėti, o ko ne. Jei tiksliau, tai būtų brokuotų ir nepavykusių kadrų pašalinimas, perėjimų tarp kadrų įdėjimas, muzikinio fono ir audio efektų įdėjimas, specialiųjų video efektų įdėjimas, filmo suskirstymas į dalis su tikslu per peržiūrą greitai pasiekti norimą fragmentą, filmo iš nuotraukų kūrimas). Apie mokėjimą dirbti montavimo programine įranga net nekalbu. Pageidaujantiems trumpo filmuko (tinkančio dėti į YouTube, Vimeo ar tiesiog persiųsti draugams) kaina derinama atskirai, pagal bendrą užsakymą.

Kontaktai:

Tel.:  863753855

Mail: andrius117 [baronka] gmail.com

Andrius Ž.

O štai keletas mano filmuotų video, kad susidarytumėt bendrą vaizdą:

Gatvės šokių renginys Kaune. The Circle. Filmavau ir montavau.

VDU radijo gimtadienis. Šį renginį tik filmavau.

Renginys KTU universitete. Taip pat tik filmavau.

Burbuliatorius Kaune. Filmavau ir montavau.

Dar vienas reporatžas iš Burbuliatoriaus. Filmavau ir montavau.

Korėjietiško klubo Kaune atidarymas. Tik filmavau.

Nors studijas ir baigiau, bet laiko blog’ui neatsirado. Netgi manau, kad išeitų daugiau parašinėti, jei būčiau toliau mokęsis, tai per kokią nuobodžią paskaitą sėdi ir rašai ką nors. Dabar gi tenka pasitenkinti foto reportažais arba visai niekuo. Na, arba komentarais kituose tinklarasčiuose, nes prenumeruojamus stengiuosi perskaityti, bet ir tai ne visada spėju. O čia keletas nuotraukų iš (sorry, jau gan senokai pasibaigusios) parodos žemės ūkio universitete. Tikrai įdomių dalykų buvo galima pamatyti, nusipirkti ir paskanauti.



Ne taip jau seniai pasigyriau, kad pradėjau naudoti Linux, Ubuntu sistemą. Ne, ne, jos tikrai neatsisakiau, jei netyčia taip pasirodė iš pirmo sakinio. Tiesiog atsirado daug įvairių ale problemų, kurių sprendimo dažniausiai reikia ieškoti kur nors internete. O vasaros metu, kai nesinori sėdėti prie kompiuterio tai yra tiesiog kančia. Atsiranda tokių problemų, kurių su windows’ais dažniausiai nebūdavo, o jei būdavo, tai jas išeidavo lengvai išspręsti. Taigi, kai tik suinstaliavau Ubuntu, ji iškarto aptiko kitą šeimos kompiuterį, kuriame sukosi Windows xp. Tuo metu labai džiaugiausi, ir net kaip pavyzdį kitiems sakiau, va kaip paprasta, suinstaliuoji ir viskas yra. Ir tinklas, ir spausdintuvas pajungtas prie ano kompiuterio. Po kurio laiko šeimos kompiuterį nusprendžiau patobulinti ir taip pat sudėjau Ubuntu sistemą. Būčiau dėjęs Linux Mint, bet kompiuteris toks senas, kad vos veikia su Ubuntu. Taigi, įdiegęs pastebėjau, kad dingo tinklas tarp kompiuterių, o spausdinti išeina tik pasileidus Windows sistemą (padariau dual boot’ą, kad būtų abi sistemos). Nieko per daug kelti nereikėjo, tai palikau kaip yra.
Dar po kurio laiko galutinai tvarkingai veikti atsisakė senas smc routeris. Teko pakeisti nauju. Prie senojo įrenginio turėjau pajungęs FON bevielio ryšio stotelę, kuri maitino mano laptopą internetu. Laptopas internetą turėjo, bet tinklo nebuvo. Su naujuoju Linksys įrenginiu ta problema lyg ir turėjo savaime ir be jokių pastangų dingti. Bet taip neatsitiko. Laptope esanti Windows 7 kuo puikiausiai bendravo su senuoju šeimos kompiuteriu ir jame esančia Windows xp. O štai manasis, su 10 Ubuntu versija liko visiškai atskirtas, nebematė nė vieno kompiuterio, visus didesniu failus tekdavo kelti su kokiu nors išoriniu įrenginiu. O tai užknisdavo. Tingėdamas gaišti laiką ir ieškoti sprendimo su Google pagalba pabandžiau paklausinėti draugų, kurie naudoja Linux kur kas ilgiau negu aš. Nieko nesigavo, niekas nieko gero nepasiūlė. Čia galima sakyti taip, turi Linux, pats ir tvarkykis. Tavo problemos mums nerūpi. Žinoma, kai turi daug laiko ir gali sėdėti valandų valandas prie kompiuterio betvarkydamas operacinę sistemą, arba šiaip durnių voliodamas sprendimą tikrai rasi. Bet jei nori būti daugiau paprastu vartotoju, viskas gali būti kur kas sudėtingiau.
Visgi, sprendimą kažkaip radau. Įsidiegiau keletą su tinklų konfigūravimu susijusių programų, bet jų realiai nereikia, taip ir nepanaudojau problemos sprendimui. Pati problema greičiausiai kilo dėl pakeisto ruoterio. Taigi, važiuojam (sistema Lietuviška, tai ir instrukcijos bus tokios).

Einame Sistema -> Administravimas -> Tinklo nustatymai

Atsiradusioje lentelėje pasirenkame „Kompiuteriai“. Apačioje spustelėję ir suvedę slaptažodį atrakiname nustatymų keitimo galimybę.
Va štai šiame sąraše reikia pridėti naujus kompiuterius, jeigu norime, kad juos pamatytų mūsų sistema. Pavadinimus ir IP adresus sužinojau užsukęs į Routerio konfigūravimo langą. Jei vardas yra, gali prireikti pakeisti tik IP adresą. Tai atlikus iškarto pamačiau abu kompiuterius. Su Windows xp problemų nekilo, atsirado visi pasharinti katalogai. O štai windows 7 pasakė, kad reikalingas kažkoks neaiškus slaptažodis, kad galėčiau ką nors pamatyti. HomeGruop’o slaptažodis netiko.
Einame Start -> Control Panel -> Network and sharing center. Atsivėrusiame lange renkamės „Choose homegroup and sharing options“.

Nustatymuose spaudžiame ant „Change advanced sharing settings…“

Pasirenkame „Public“ nustatymus.

Ir „Turn off password protected sharing“.

Kiek prisimenu, to ir užteko, kad iš Ubuntu galėčiau pasiekti savo laptopą. Visgi, septintoji langų versija Ubuntu taip ir nepamatė. Na, bet gerai, kad nors iš vieno kompiuterio pavyko pasiekti tinklą.

O kad būtų linksmiau, tai Windows 7 turi begalę apsaugų ir kitokių dalykų, kurie kartais užknisa. Taigi, net norint pasharinti katalogą gali kilti problemų.

Taigi, spaudžiame dešinį pelės klavišą -> Share with -> Specific people…

Atsiradusioje lentelėje pridedame „Everyone“ ir nustatome leidimus. Be šito katalogą rodys, bet įeiti neleis, prašys slaptažodžio.

Štai ir viskas. Šiaip pats būdas nėra tobulas, nes dabar pastebėjau, kad išjungus vieną iš kompiuterių veikia ne visai gerai, tai jei žinote ką nors geresnio, lauksiu komentarų.

P.S. Gal kas žinote, kaip suinstaliuoti Office 2010 Linux sistemoje? Wine turiu, bet štai *.exe failų failų paleisti nepavyksta. O net ir paleidus, Office’as pareiškia, kad gali būti įdiegtas tik į Windows operacinę sistemą. Čia viena iš dar nemažai likusių problemų, kurioms tiesiog neturiu laiko…

Edit [2010.09.01] Visgi bandant antrą kartą perkelti failus mano sugalvotas metodas nebeveikė. Niekas nepadėjo, nė neįsivaizduoju kas galėjo nutikti, kodėl pradžioj veikė, o dabar ne. Bet draugas pasiūlė gerą nuorodą, pagal ją atlikus gavau katalogą, “pasharintą” abiejuose kompiuteriuose. Taigi, vis šis tas.

Kad vėl neužleisčiau tinklaraščio be įrašų ilgesniam laikui, pasidalinsiu įspūdžiais iš trečiojo senamiesčio žiogo koncerto. Sulaukėme gana įdomaus projekto: „Dharmos Whalkatos”, kurį sudaro Domantas Razauskas, Darius Žvirblis bei Andrius Zalieska.
Koncertas vyko Povilo Stulgos Lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje, tikrai jauki aplinka, tik žmonių prisirinko, na, sakyčiau šiek tiek per daug. Koncerto metu kur nors praeiti jau buvo sunku, gerai, kad tai kiemas, o ne pastato vidus, tai jokio diskomforto nesijautė. Iš pradžių dar gana keistai atrodė ant scenos pastatytas radiatorius, pakaba, stalas. Bet atlikėjai paaiškino: „Norime sukurti namų aplinką“. Pats koncertas truko beveik tris valandas, ir tikriausiai būtų trukęs dar ilgiau, bet organizatoriai paprašė baigti, na, nieko keisto, jau buvo 10 valanda vakaro.
Per daug nieko nerašysiu, ne esu muzikos ekspertas, taigi, jos vertinti negaliu. Koncertas tikrai patiko, o jums įdedu energingiausiai atrodžiusią dainą. Šiaip čia lyg ir grupės „Atika“ daina, na, bet patinka man ji

Na ir dar kelių žmonių prašymu, atsisveikinimo daina. Taip pat gana smagi: