amonas.lt

Taigi, praėjo savaitė nuo pirmųjų ligos požymių. Toliau naktys ėjo ramiai, tik dieną sloga nedavė ramybės. Ypač, kai ką nors mokindavomės, taip trukdydavo, vieną dieną net anksčiau išleido iš darbo, tada atsimenu net priguliau, keletui valandų. Iki savaitės galo sloga lyg ir gerėjo, po truputį. Dabar va jau ir savaitgalis atėjo. Sloga kaip ir baigėsi, nosis neužgulusi, tik šiek tiek dar kažkas lyg ir yra. Bet netikėtai prasidėjo kita bėda, ant nosie vieno šono ir ant lūpos, vienoj vietoj kažkokios pūslelės iškilo. Mama sako, pūslelinė, po gripo taip būna, kai imuninė sistema silpna. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet šiandien tai tie „kalnai“ jau padidėjo ir padaugėjo. Tai taip gaunasi, kad sirgau gripu. Hmm, kažką panašaus ir numaniau, nes savijauta tai buvo ne pati geriausia. Tik šiaip, maniau, kad sergant šita nesąmone, žmonės guli lovoje ir ne dieną. Nu bet tai ne esmė, dabar jau reikia gydytis tas šlykščias pūsles.

Savaitgaliui nuvažiavome į kaimą, toli Rokiškio rajone (o gal Utenos ten skaitosi). Šiaip tame kaime be valgymo, bent žiemą daugiau nėra ką veikti. Tai va, vakare dar kitų giminių buvo, tai jų pokalbių buvo galima paklausyti. Kadangi buvo jau šiek tiek geresnis televizorius, tai liko tik tas. Nu bet ir pasitaikė vakaras, ne filmas koks, o ta gerumo diena, po to dar kitas koncertas. Nuobodžiau nebūna… Tai va, kitą dieną, t.y. šiandien ryte vėl nebuvo ką veikti, nuobodu. Šiandien kalnai ant nosies padidėjo, net šlykštu žiūrėti. Ir išsivalyti nosies normaliai neišeina, skauda. O vėliau, kai tai dariau ėmė, ir prakiuro kažkas, žiūriu, raudona servetėlė, jau laša ir ant žemės. Damn, iš pradžių ploviau, po to aišku uždengiau, kad nustotų. Palaikiau, nustojo, bet ten susidarė kažkoks krešulys ar dar kas, kutenti pradėjo, o krapštyti negalima. Nu, bet vėliau pripratau, gerai kad tos slogos beveik nebeliko. Ale sunki šių metų sloga…

AniDB

Anime peržiūrėtas po šiokios tokios pertraukėlės. Pradžia gana įtempta ir įtraukianti, ko negalima pasakyti apie vidurį. Bet šiaip gana įdomus, fantastinis, tik kiek tamsokas serialas.

Istorija

Viskas prasideda ateityje, futuristiniame mieste. Sudėjus filmų „Aš Robotas“ ir „Ekvilibriumas“ siužetus ir istoriją į vieną, gausime kažką labai panašaus. Keli herojai, tada atsiranda pabaisa ir prasideda jos gaudynės. Na, o po to jau ir su išoriniu pasauliu supažindinama. Idėja gana įdomi, žemė beveik negyvenama, apgaubta tamsių debesų, pro kuriuos neprasiskverbia saulė. Parodomas vienas miestas, kuriame viskas dirbtinai sukurta, vėliau paaiškėja, kad tokių buvo daugiau, tik visi sunykę, o gal ir sunaikinti buvo. Viduryje veiksmas sulėtėja, netgi gana stipriai. Ir dar, lyg to būtų per maža įdeda keletą visiškai ne į temą epizodų. Tai tiesiog žudo. Netgi, iš bėdos, vidurį galima praleisti.

Animacija

Nupiešta neblogai, bet labai jau tamsi. Šviesių scenų tikrai per maža. Aišku, tai sukuria savitą atmosferą, be to, tokioje istorijoje ką nors šviesaus sukurti nelabai ir išeitų. Veikėjai nupiešti gerai, bent jau pagrindiniai, didelių minių dažnai taip pat nesimato, detalių scenų beveik nėra. Nors futuristinio miesto panorama atrodo gražiai.

Muzika

Muzika, nu ką čia apie ją galima pasakyti. OP toks neblogas, šiek tiek tinka prie jam sukurto vaizdo. Bet va ED, tai nieko gero. Daina nėra tokia gera, kad būtų galima žiūrėti kylančias raides. Ir pats Roko žanras ne per geriausiai pasirinktas, nelabai tinka tokio žanro istorijai. Pats suondtrack‘as nėra labai blogas, bet kuo nors per daug ir nepasižymi.

Veikėjai:

O veikėjų tai čia įvairiausių yra, nuo paprastų žmonių, miestiečių, jiems tarnaujančių robotų iki galingų pabaisų. Pagrindiniai turi savo istoriją, kai kuria ieško savo praeities, dar apie kitus beveik nieko nepasakoma. Veikėjų nėra labai daug, dažniausiai rodoma apie kelis, kurie ir yra svarbiausi.

Vertė /Malonumas

Toks gana keistas, šiek tiek įdomus anime. Piešia niūrią ateitį, pažangias technologijas. Kam patinka tamsūs, tokio stiliaus serialai, pažiūrėti tikrai reikia, bet šiaip nieko per daug ypatingo. Na, bent jau pradžią ir pabaigą tai tikrai galima.

Kažkas labai galingo sprogo…

Siaubinga naktis buvo, net neatsimenu, kad kada taip būtų buvę. Tai va, vakar prasidėjo, tokia kaip ir sloga, viena šnervė buvo užsikimšusi. Dar kaip  tik teko pusę dienos padirbėti beveik lauke, gana šaltai. O ir vakare jau jautėsi slogos sukeliami ne gerumai. Aš aišku nusprendžiau, kaip visada, kaip nors užmigsiu, o tada jau pramiegosiu iki ryto. Užmigti sekėsi ne per geriausiai, užsikimšusi nosis trukdė. Šiek tiek oro pro burną, ir šiaip ne taip užmigau. bet tai tikrai nebuvo saldus miegas. Kažkada vidury nakties užsimaniau į tualetą (čia irgi labai keistas reiškinys, nes niekad taip nebūna). O po to ir prasidėjo, gal net ir prieš tai. Kažkokie neaiškios kilmės sapnai, miegi, normaliai guli, o atrodo kad esi kažkur kitur, vis prabundi, karšta, antklodė kažkokia lyg ir sunki, lyg ir kažkokį objektą ar vietą primena. Tai taip gal pusę nakties, nuo šono ant šono. Vienu žodžiu, kažkokie košmarai. Artėjant rytui, taip ir pradėjau galvoti, reikia keltis. Bet taip sunkiai, kažkaip nesinori lipti iš lovos, bet gulėti dar labiau. Tėtis keliasi apie 6 ryto, girdėjau, bet dar nenorėjau. Po to jau išgirdau, kaip keliasi mama, sesuo. Nors buvau nusistatęs žadintuvą 7 valandai bet atsikėliau 6.30. Buvau tiesiog išpiltas prakaito, maikė beveik šlapia. Apsirengiau, ant kojų lyg ir stovisi, dar nelinksta. Galva tik, lyr ir skauda, lyg ir svaigsta. Šiaip gal nebūčiau kėlęsis, gal pailsėjęs, bet Universitete kaip tik Programavimo kolis, o jo geriau nepraleisti, nes daug problemų paskui. Valgyt irgi kažkaip daug nesinorėjo, kad po to neišeitų viskas lauk. Sumuštinį, šiaip ne taip, dar ta****ę nuo galvos skausmo. Kartu ir mamą iki darbo pavežiau, univere pusvalandžiu anksčiau atsiradau. Po to kažkaip galva lyg ir praėjo, tik sloga toliau varvėjo. Kadangi jaučiausi jau pusiau su bėda, tai ir į darbą nuvažiavau. Ten jau irgi nieko, tik sloga trukdė, abi šnervės, ramiai sėdint ir klausant ir mokantis užsikimšo, vos prakvėpuoti ėjo. Namie taip pusiau su bėda, bet neypatingai. Net ir dabar užsikimšę, sunkiai ten oras praeina. Šiaip būtų galima manyti, kad gripas, bet aš to nepripažinsiu, nepasiduosiu kažkokiom ligom ir negulėsiu visą dieną. Tikiuosi ši naktis bus ramesnė, o rytoj diena geresnė.  

Atrodo šiandien prasidėjo Kaziuko Mugė. Jei bučiau žinojęs ryte… Tai va, šį kartą išvažiavau į darbą laiku. Pradžia buvo normali, bent jau iki stoties. Buvo apie 8:45, tai didžioji dalis rytinio eismo pasibaigusi. Tunelio gatve jau kelinta diena greitai važiuoti neišeina, didelės duobės, nors jas lyg ir užpylė žvyru, ar kuo ten. Tai va, iš pradžių keistai pasirodė vidury kelio stovintys policininkai. Taip ir nesupratau ką jie ten daro. Nulėkiau toliau, prie įsukimo į Radvilėnų plentą vėl stovi. Sustojau pirmas, pradėjau rodyti posūkį, ir… kita puse pradėjo tiek daug mašinų važiuoti, kad baisu, tiesiog nenutrūkstama eilė. Viršuj dabar šviesoforai jau yra, turėtų būti mažiau mašinų, bet ne, ir taip gana ilgai viskas ėjo. Jau galvojau, važiuoju toliau, pravažiuosiu pro vingiuotąją slėnio gatvę. O mentai už manęs stovėjo, tikriausiai jiems ten atsibodo, girdžiu, jų sirenos garsas, ir matau, jau pro šoną važiuoja, o visos mašinos aišku pristabdė ir praleido juos. Blemba, nespėjau kartu, būčiau matęs, gal dar būčiau pralindęs. Šiaip ne tai atsirado tarpas, įšokau, galvoju, dar spėsiu laiku. Bet kur tau, už kampo pamačiau belenkokią eilę, beveik per visą Radvilėnų plentą. Tada supratau, laiku į darbą nenuvažiuosiu. Ten šiaip gyvenime nesusidaro tokios eilės. Važiavimas buvo lėtas, labai. Galiausiai prie zoologijos sodo sankryžos vėl stovėjo policija, ir reguliavo eismą. Bet vis tiek nesupratau, kaip ten taip galėjo pasidaryti, kad tokie baisiniai kamščiai. Įšokau į Baranausko gatvę, ten jau viskas normaliai buvo, jokių kamščių ar kokių nesąmonių. Aišku į darbą pavėlavau

Toks vaizdelis matėsi pro mano taip ir nesutvarkytą iki galo veidrodėlį

Gaunasi kaip ir 4 darbo diena. Na, reikia atbūti 8 valandas, tai namo grįžtu gana vėlai. Kadangi mokomės, tai, kaip ir visur kitur kartais apima miegas, nes mokintis, vienaip ar kitaip yra nuobodu. Bet va kai liepia klausytis jau dirbančių konsultantų, tai laikas greitai praeina. Įdomu, ar ir kalbant (dirbant) laikas taip pat bėga greitai. Dar, gana nustebau, ten buvusia atmosfera. Visi draugiški, per turimą laisvą laiką kalbasi, šiaip klausinėja vieni kitų jei kas neaišku. Netgi sveikinasi visi, nors salėje sėdėjau pirmą kartą. Smagu. Tikrai neliūdna. Dar kai žmonių paklausai, kai kurie tokie, kad juokas ima, aišku, negražu taip kalbėti, bet visgi. Na, kol mokymai, tai tas minimalus atlyginimas nieko gero, bet vėliau, sklando kalbos, kad kels visiems tiems konsultantams atlyginimus, tai irgi gerai, jeigu iš tikrųjų taip bus.

Praeitą savaitę dar išleisdavo apie 3, bet šią jau liepia sėdėti kiek reikia, iki 6. Vakar kažkaip labai jau nusikalęs jaučiausi. Grįžau, į sporto salę net negalvojau eiti, prie kompo taip pat kažkaip nebesinori sėdėti. Šiek tiek priguliau, tokie simptomai, tarsi liga. Gulėjau neilgai, kėliausi sunkiai, geriau būčiau net neatsigulęs. Dar pavaikščiojau taip kaip pritrėkštas po namus, galvoju reikia arbatos išgerti, ko nors užkasti, nors valgyti kažkaip nesinori. Buvo citrinos, įsidėjau į arbatą, po to suvalgiau (aišku be cukraus, kai jau dedu į arbatą, valgau vieną), tai po kažkaip pagijau, praėjo visi sunkumai ir visa kita. Vakaras jau normaliai baigėsi. O šiandien tokių jokių simptomų nebebuvo, tai nulėkiau dar pasportuoti. Ir galvoju, gerai, kad nulėkiau, energijos pakakamai daug, nebloga treniruotė buvo, jokio nuovargio.

Dabar vis galvoju, kaip čia geriau važinėti į darbą. Kažkaip norisi važinėti autobusais. Bet užtrukčiau tikrai daug laiko. Gal reiktų su mikriuku važiuoti, ten pakankamai arti viena veža. Bet kai pagalvoju, kai paskaitos vykdavo kasdieną, tai net neatsimenu, kada važiavau viešuoju transportu, arba su mašina, arba su draugu, nors duodavau jam už kurą. Tai po šiokių tokių pamąstymų nusprendžiau nieko nekeisti, bent jau kol oras nepagėrės. O va kai vakar pasnigo, tai šiandien keliai slidūs buvo. Dar lyg ir mašiną reikėjo valyti, bet aš kaip visada nevaliau. O kadangi kelias, kuriuo važiavau toks nuošalesnis, tai dviejuose posūkiuose taip vos ir neišlėkiau į šoną. Aišku pavėlavau, bet dar ne stipriai. Tik va, per pietų pertrauką nepasisekė vienam draugui iš mūsų grupės, pateko į avariją. Ir liko kaltas, nors situacija kaip ir ginčytina buvo (tiksliai detalių nežinau). O kadangi aš per tą pačią pietų pertrauka su autobusu važiavau iki centro, tai beveik visiškai praėjo noras naudotis viešuoju transportu.