amonas.lt

I’m back. Gana ilgas laiko tarpas praėjo po paskutinio įrašo, bet aš dar savo  bloginimo karjeros nenutraukiu ir tinklaraščio neuždarau. Čia taip gavosi, kad visai neseniai apsigyniau bakalaurą, baigiau univerą, tai tuo metu nebuvo laiko. Vėliau labai tingėjosi, tiek dėl karšto oro, kai visai nesinori sėdėti prie kompiuterio, tiek dėl įvairių kitų darbų. Gal ir dabar nieko nebūčiau parašęs, bet savaitgalis buvo tikrai įsimintinas, tai pasidalinsiu įspūdžiais.

Taigi, sudalyvavau pėsčiūjų žygyje „Radvilų keliais“. Iš anksto net per daug neplanavau, informacijos taip pat neieškojau ir iki paskutinių dienų beveik nesidomėjau. Draugai pasiūlė, gavosi beveik 10-ties žmonių kompanija. Kadangi daugelis rinkosi ilgiausią trasą, tai tokią pasirinkau ir aš. Pats žygis prasidėjo savaitgalį, bet registracija jau nuo penktadienio ryto. Atrodė šiek tiek keista, nes daugelis žmonių juk dirba beveik iki vakaro. Bet kadangi mūsų kompanijos didžioji dalis buvome laisvi, dėl to galėjome nesijaudinti. Visgi, atvažiavome tik apie 16 valandą. Mašinų prie karinės bazės stovėjo daug. Iškarto į teritoriją važiuoti dar neleido, pirmiausia reikėjo užsiregistruoti, kad dalyvauji žygyje. Surasti registracijos vietą nebuvo sunku, bet žmonių eilė buvo gana ilga. Išsirangiusi net lauke. O dar vakarinė saulė, tai stovėti buvo tikrai karšta.  Bet pralaukus kokią valandą priėjome registraciją ir sėkmingai užsiregistravome. Šiaip žygis nemokamas, bet kas norėjo, galėjo nusipirkti, arba tiksliau susimokėti už medalį, kurį gautų, jei sėkmingai įveiktų trasą abi dienas. Galvojau apie tai, bet kai sužinojau kainą – 40 Lt. – apsisprendžiau greitai,  šį kartą apsieisiu be medalio. Dėl maitinimo iš anksto nieko nežinojau, tik buvau girdėjęs, kad galima užsisakyti. Ir tikrai, dviem dienoms, pusryčiai ir vakarienė kainavo tik 15 litų. O kad taip Kaune kur nors būtų tokių kainų. Pabaigę registraciją laisvai įvažiavome į kareivines ir pasistatėme mašiną. Kadangi buvome beveik paskutiniai, tai apsistojome pustuščiame kareivinių pastate. Kiti žmonės buvo apgyvendinti pirmuose dviejuose. Lovos dviaukštės, kaip ir pridera. Tik miegmaišiai, jei būčiau žinojęs, būčiau pasiėmęs ką nors „lengvesnio“. Nes tokiom karštom naktim miegmaišio audinys yra tikrai per storas, dėl ko miegoti yra per karšta. Prie mokyklos buvo pastatyta scena, atidarymo ceremoniją praleidom, bet vakare užėjom pasižvalgyti. Kaip ir visuose renginiuose, scena, žmonės, kažkas koncertuoja. Nieko per daug ypatingo. Šiek tiek panaktinėjom ir apie vidurnaktį nuėjome ilsėtis.

Ryte kėlėmės anksti, 6.30. Gal kad kita vieta, gal kad kiti pradėjo keltis, bet atsikėliau be didesnių sunkumų. Pusryčiauti buvo galima nuo 7 valandos. Maisto davė tikrai daug, porcija didelė. O dar kai atsirado kuriems buvo per daug, arba nenorėjo to, nenorėjo ano, tai pilvas buvo pilnut pilnutėlis. Ką nors kitą veikti būtų buvę jau net sunku. Startavome maždaug 8.15. Ėjome beveik pirmi, bandydami neatsilikti nuo priekyje einančių kareivių, nes maršrutas buvo nežinomas. Nors nuorodų buvo užtektinai, ties kiekvienu posūkiu, bet visgi. Mūsų grupę gana greitai pasidalino. Aš patekau tarp einančių greičiau. Dar po kurio laiko viena mergina išsiveržė į priekį ir pradėjo eiti su pačiame priekyje buvusiais kareiviais. Poilsio punktai, gal taip būtų galima juos lietuviškai pavadinti, buvo maždaug kas 10 kilometrų. Pirmąjį pasiekėme gana greitai. Buvo visai įdomu pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Prausimuisi pakabinti vandens maišai, geriamasis vanduo iš įprastinių 20 litrų butelių. Dar generatorius stovi, groja muzika ir prekiauja įvairiais užkandžiais. Ilgai neužsibuvome, gal tik  5 minutes, ir vėl į kelią. Kelias ėjo per mišką, tai eiti buvo visai malonu, nesijautė labai didelio karščio. Tik daug kur buvo smėliuotas, buvo sunkiau eiti o smėlis krito į batus. Ne itin malonu. Sekančiame sustojime ir vėl neužsibuvome, pabuvome netgi dar trumpiau, bet išėjom kartu su pačiame priekyje ėjusiais kariškiais. Taigi, buvome kaip ir vedliai, nors tas tempas man pasirodė truputį per greitas, bent jau iš pradžių, Norėjosi eiti šiek tiek lėčiau. Bet kai eini su grupe, ir nori neatsilikti, nieko kito nelieka. Aišku, eiti taip pat įdomiau, gali pasišnekėti, paklausinėti. Sužinojau, kad einant pačią ekstremaliausią  100 km trasą su kareiviška apranga, po to net nagai nukrenta. Baisu, net šiurpas nukrato tai išgirdus. Trečiąjį punktą pasiekėme lygiai per valandą. Bet ten nieko nežymėjo, tik šiaip poilsiui buvo skirtas. Pratampėm kojas, atsigavom, ir vėl į kelią. Netrukome pasiekti ir ketvirtą, kelias pakankamai geras, kai kur žvyrkelis, kai kur miško kelias, eiti nesunku. Ketvirtajame pasidžiaugėme, kad jau paskutinis, ir liko visai nedaug, gal tik 12 kilometrų. Bet kaip paaiškėjo, tai buvo pati sunkiausia atkarpa. Iš pradžių teko gana didelę atkarpą žingsniuoti asfaltu, šalia kelio. Karšti didelis, saulė kepina. Va čia ir pradėjo mūsų grupelė skaidytis. Kas galėjo, vis dar ėjo tuo pačiu tempu, kiti po truputį mažino. Išsukę iš kelio miško iškarto nesulaukėme, dar teko eiti laukais. Tada pradėjo jaustis kojos, kurios kaip ir pareiškė: viskas, šiandien užteks. Ir kuo toliau, tuo blogiau. O tie likę kilometrai niekaip nėjo į pabaigą, vis kelias ir kelias. Jau net kelis papildomus prisėdimus padarėme, tada tik dar sunkiau būdavo pakilti ir tęsti kelionę, bet be jų ne ką buvo lengviau eiti. Vienoj vietoj, praėję pro įkaitintą smėlį, kaip per kokią dykumą ir kelius su didžiulėmis balomis, pro kurias net kareiviškos mašinos nevažiavo (ties viena matėsi pagal vėžes, kad sustojo ir apsisuko) vos nepasiklydome. Ten buvo sankryža, o kažkas iš vaikų ar šiaip žmonių nuraišiojo kaspinus, kuriais buvo žymimas kelias. Bet pasukome teisingu keliu. Vėliau dar sutikome kažką iš organizatorių, tai jie greitai nurodė teisingą kryptį ir viską sutvarkė. Bet matėme, kad kai kurie ėjo, ir nuėjo, ne ta kryptimi. Nepasisekė… Nors ir ėjome teisingu keliu, bet dėl akmeninių kojų, tiek man, tiek draugei teko lėtinti tempą. Ir labai stipriai. Beveik pasiekiau stadiją, kai lyg ir reikia eiti, lyg ir nedaug liko, bet nebe išeina. Kojos nebejuda. Visgi, kažkokiu būdu, vos ne vos pasiekti finišą pavyko. Atsižymėjau, ir sakau, viskas, rytoj neisiu. Bet pasiėmiau lapelį sekančiai dienai, su idėja, kad, na, ryte visko gali būti. Likęs vakaras buvo paskirtas atsigavimui. Iki kareivinių nuo mokyklos vos vos paršliaužiau. Soti vakarienė šiek tiek padėjo, žinoma. Į koncertą jau net nėjau, dešinės kojos lyg ir sausgyslę skaudėjo, kelienio vidinėje pusėje, beveik negalėjau sulenkti kojos. Raumenų skausmo kaip ir nesijautė. Pratampiau raumenis, dar kremu (Perskindol) pasitepiau ir ilsėjausi. Tas gelis veikė tikrai neblogai, iš pradžių jautėsi šaltis, o po to šiluma. Sulaukus nakties miegas buvo tikrai saldus, ne taip kaip pirmą naktį.

Antra diena. 6.30. Iš antro aukšto išlipau be didesnių problemų. Vaikščioti irgi išeina, ir visai normaliai. Pusryčiai pasirodė ne tokie sotūs kaip pirmą dieną, bet per daug nesiskundžiau. Kadangi iš mūsų grupės atsisakė eiti tik du žmonės, o aš lyg ir normaliai paeinu, tai nusprendžiau eiti. Su mintimi, kad nueisiu bent dalį trasos. O tada, jei ką, tai nuo kokio punkto gal parveš. Dar spėjau batus šiek tiek patobulinti, įsidėjau kartoną į padą, nes buvo pradėję trinti. O šiaip jokių pūslių nebuvo, kuo labai džiaugiuosi. Taigi, kelionė prasidėjo. Visi nusprendėme, kad eisime lėtai, ir grįšime nors ir paskutinai, bet gal kaip nors. Trasa buvo ta pati, didelis lankas, tik iš kitos pusės. Nors ėjome lėčiau, bet man atrodė per greitai. Einant pirmuoju etapu, taip taip, tuo kuris prieš tai buvo pats sunkiausias ir ilgiausias apturėjome papildomą akciją atrakciją – sprogusį dujotiekį. Ugnies nebuvo, bet garsas tikrai neblogas. Iš toliau buvo šiek tiek panašus į jūros ošimą. Taigi, jį praėjome ne taip jau sunkiai, lengviau nei pirmą dieną. Truputį pailsėjus ir pramankštinus kojas patraukėme toliau. Pradėjo jaustis raumenys, tiksliau skausmas raumenyse. Ir kuo toliau, tuo labiau. Atsilikau nuo nedidelės mūsų grupelės, kojas vos išėjo pavilkti. Laimei, punktas buvo beveik mažiausiu atstumu nuo kitų, tai priėjome tikrai gana greitai. Poilsio kaip visada buvo per mažai, bet sukandau dantis ir pasakiau, laikau tempą, einam. Ir kažkaip išėjo. Pradėjus eiti tokiu normaliu greičiu pavyko jį palaikyti visus tuos 10 ar 12 kilometrų iki sekančio punkto. Net kelias netrukdė, kuris buvo šiaip jau pakankamai blogas, žvyruotas kelias su daug akmenų. Trečias „check point‘as“ buvo tikra atgaiva, bet kartu ir kančia. Norėjosi iš jo tiesiog nebe išeiti, bet su kitų raginimų, po tų kelių minučių poilsio pajudėjome. Tiksliau dabar jau ėjome dviese, kiti irgi panašiai, kas su kuo, pasidalinę grupelėmis. Pradžia buvo sunki, vos išjudėjau po prisėdimo. Kojų skausmas belenkoks, žengi žingsnį ir nežinai, ką toliau daryti. Tiksliau mintyse kartojau „vienas, du …“ ar kažkokią panašią frazę. Nes kitaip neišėjo, o eiti reikėjo. Viduryje šio kelio gavau „slaptą ginklą“ – pusę citrinos. Na, tokios skanios citrinos dar nebuvau valgęs, nei rūgšti, nei ką. Susivalgė tikrai skaniai. Judant link paskutinio punkto mintyse taip ir galvojau, viskas, pasiekiu, atsižymiu, ir toliau niekur neisiu. Nes skausmas buvo jau beveik nebe pakeliamas. Sunkiai, sukandęs dantis, bet pasiekiau. Atsisėsti buvo tikra atgaiva. Truputis riešutų, daug vandens ir viena tablete nuo skausmo. Ją beveik per prievartą man įgrūdo, nes jokių vaistų negeriu. Dar paaiškėjo, kad tuo metu buvo tik 15 val., kas reiškė, kad realiai turime dar 2 valandas. Na, arba 3, čia jau pats paskutinis terminas. Dar kelyje sutikta moteriškė pasiūlė eiti ir bandyti, laiko yra, gal kaip nors. Tablete tikriausiai šiek tiek padėjo, nes eiti tapo lyg ir truputį lengviau. Taigi, išjudėjome link finišo. Ėjom lėtokai, bet vienodu greičiu. Tiksliau gal ir ne visai lėtokai, nes beveik visus lenkėme. O jei dar tiksliau, tai draugė ėjo pirma, o aš iš paskos (taip, taip, shame on me), stengdamasis neatsilikti. Padarėm tik vieną prisėdimą, viską skaudėjo vienodai, bet eiti kažkaip dar ėjosi. Kažkaip. Jau nei karštis nei nei smėlis, nei asfaltas – niekas nerūpėjo… Pabaiga buvo netgi lengvesnė nei pirmą dieną, kojos judėjo tiesiog mechaniškai. Perėjom per miestelį, mokykla, finišo tiesioji. O ten sėdintys žmonės ploja mums. Fantastika, nors veidas po visko buvo beveik akmeninis, bet šypseną išspausti pavyko. Tada gavom po diplomą ir karišką rankos paspaudimą. Momentas dėl kurio stengėmės.

Šalia esanti prekyvietė giros nebeturėjo (po žygio labai gerai ja atsigaivinti), tai ilgai nelaukę patraukėm kareivinių link. Čia žinoma vėl ėjau vėžlio greičiu, bet kad kitaip jau neišėjo. Sutikom ir kelis anksčiau baigusius žygeivius. Vakarienė, dušas, ir kelionė namo. Laimei, vairuojant, spaudant pedalus dirba šiek tiek kiti raumenys, tai parvažiuoti buvo galima be problemų.

Keli pastebėjimai, ko nepaminėjau anksčiau. Maisto kelionės metu neštis neverta. Ypač jei planuoji eiti su kareiviais, nes tarp etapų net vandenį nešiausi rankoje, o ne kuprinėje, kad nereiktų sustoti, išsiimti, atsigerti ir vėl įdėti. Apie maistą iš viso nėra ką kalbėti, pirmą dieną nebuvo nė akimirkos kada valgyti, antrą, kai darėm didesnes pertraukas, jau buvo įmanoma kažką sugalvoti. Šiaip, kiek patarė kiti, tai riešutai labai tinka tokiose kelionėse. Koks šokoladas gal irgi tiktų, bet manasis ištirpo dar mašinoje. Vandens neštis reikia būtinai, ir manau gerti, kai tik norisi. Per daug jo tikrai nebus, o pasipildyti buvo galima kiekviename punkte. Aprangai reikėtų naudoti patogius drabužius. Džinsai netinka, nes net ir jie gali nutrinti kojas iki skausmo. Na ir žinoma avalynė, svarbiausia dalis. Kaip ne vienas žmogus sakė, bet ne kiekvienas padarė, reikia dėtis jau patikrintus ir pravaikščiotus batus, kurie tikrai nieko nenutrins. Neturėjau jokių sportinių batelių, tai ėjau su pusiau atviromis basutėmis. Na ir ką, nė vienos pūslės. Į pačią kelionę realiai galima nieko neimti, tik vandens butelį į ranką, abu kartus pasiėmiau kuprinę, bet joje buvusių daiktų neprireikė. Maisto taip pat. Tik manau geri pusryčiai ir vakarienė labai reikalingi energijos atstatymui.

Viską sudėjus, dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, manau kad kitais metais vėl dalyvausiu. Tikiuosi, kad ir kompanija atsiras, nes eiti vienam būtų ne itin įdomu, ypač tokius atstumus.

Dabar dar pagalvojau, kad mano rašymo stilius yra visiškai blogas ir netinkamas tinklaraščiui – gavosi belenkokio ilgio rašinys, kurį rašydamas ir talpindamas užtruksiu apie 5 valandas. O tiek laiko gaila paskirti vien tik naujam įrašai. Taip kad va čia ir atsakymas, kodėl paskutiniu metu buvo tiek mažai arba visai nebuvo įrašų. Jei laiko rasiu, parašysiu dar ką nors, temų yra, bet laiko ne.

Tikriausiai kas nors iš jūsų esate matęs, o gal jau ir dalyvavote kas 5 metus KTU rengiamame festivalyje F16. Realiai, tai čia tiesiog sudėta daug studentiškų renginių po vienu vardu, kurie ir taip vykdavo kiekvienais metais. Taip kad bent kiek aktyvesnis žmogus tikrai turėjo apsilankyti bent viename iš tų renginių. O aš jums papasakosiu apie du iš jų – “Naktų naktis” ir “Gitarų vakaras”. Naktų naktis vyko jau senokai, bet tiesiog nebuvo kada apie jį parašyti (nes norint parašyti vieną įrašą susigaišta kur kas daugiau laiko, nei norint jį perskaityti). Tai renginys, kuriame paskaitos buvo dėstomos vėlai vakare, nuo 20 iki 22 val. Aišku, jos buvo trumpesnės, po 30 min., kas yra labai gerai, jei įdomu, laikas prabėgs akimirksniu, jei neįdomu, labai neužsitemps. Kadangi paskaitų buvo daug, tai ir pasirinkimas buvo didelis. Tik gaila, kad pačios įdomiausios, į kurią norėjau nueiti (Japonų architektūra) nebuvo – dėstytojas kažkur užstrigo ir neatvyko. Iš kitų galima pastebėti, kad kai kurios buvo tikrai įdomios ir prikaustydavo dėmesį, tikriausiai dėl to, kad laiko tarpas nedidelis, o lektorius turi pateikti gana daug medžiagos (na, tiek, kiek pasiruošė). Girdėjau atsiliepimų, kad kai kurios auditorijos taip ir liko pustuštės (Arba tema neįdomi, arba studentai jau susidūrę su dėstytoju). Aš taip pat nėjau į tas, kuriose žinau, kad bus nuobodu. Na, kaip gali nežinoti, jei pusę metų prasėdėjai vienoj ar kitoj paskaitoj. Taigi, bendrai paėmus, renginys gavosi tikrai smagus, sužinojau įdomių dalykų. Normalių paskaitų tikriausiai taip neišeitų vesti, nes laiko tikrai mažoka, nors dėmesio sukaupimui pats tas. Čia gaunasi trumpai ir įdomiai.

Antrasis renginys kuriame apsilankiau – “Gitarų vakaras”. Iš pradžių galvojau, kad bus kažkas panašaus į bardų vakarą, su gitara ir ramia muzika. Klydau. Šis renginys kitoks. Pasirodė ne tik pavieniai atlikėjai, bet ir grupės. Dauguma atlikėjų – jaunimas, eksperimentuojantis su muzika, gal ir ne visada labai profesionalūs, bet grojantis tikrai smagiai. Taigi, renginyje sulaukėme daug atlikėjų su įvairia muzika. Iš pasirodžiusių grupių ir atlikėjų patiko net keli, tik pavadinimų jau neprisimenu. Žmonių taip pat gana daug prisirinko, kažkuriuo metu vos tilpo visi į “Amerika Pirtyje” pagrindinę salę. Pats renginys truko ilgokai, beveik iki 12 nakties, jei ne ilgiau. Po to žinoma niekas namo nevijo, bet kaip klubas ten mano nuomone neypatingai modernus, tai visi gana greitai išsiskirstė. Pasižiūrėkit reportažą, bus lengviau susidaryti vaizdą.

Nors planavau rašyti tik apie 2 renginius, bet kol pasiekiau įrašo pabaigą prabėgo ir trečiasis: “Stop Kadras”. Trumpametražių studentiškų darbų konkursas. Vyko buvusiame klube Kolegos, kuriame dažniausiai nieko nebevyksta, bet vidus atrodo gana gražiai sutvarkytas. Na, bent jau neapleistas. Prieš pradedant buvo galima pasižiūrėti ir įvertinti fotografijas, kurios dalyvavo konkurse. Jei fotografijų neužteko, tai kitoje pusėje vyko cheminiai bandymai (nes visą renginį organizavo chemikų SA), kurie buvo tiktai įdomūs. Pakankamai paprasti, bet kai nesimokai chemijos tai tikrai įdomu pažiūrėti. Pačiu filmukus pradėjo rodyti šiek tiek pavėluotai, na, kaip ir visuose renginiuose, bet salė didelė, kėdžių daug, o kam neužteko, tai atsisėsti galėjo ir priekyje ant maišų. Filmukai tokie gana savotiški, mėgėjiški, bet kai kurie padaryti visai neblogai. Kažko super awesome nepamačiau, o kiek girdėjau iš kitų ir komisijos – ankstesniais metais buvo netgi geresni. Na, bet ką jau padarysi, jei studentai nieko gero nesugalvojo arba patingėjo padaryti. Po pagrindinių peržiūrų buvo paleisti kažkokie filmai, ar tai iš YouTube, ar šiaip iš kur, bet parinkti tikrai gerai, sudomino visi, jei ne pradžia, tai pabaiga tikrai. Na o pabaigai buvo galima stebėti cheminius bandymus ir eksperimentus vykdomus beveik ant scenos. Jei žinoma buvo efektingesni, nei pirmieji, matyti renginio pradžioje. Šiaip beveik manau, kad jei ne visi šie bandymai, renginys būtų buvęs labai nykus.
P.S. Vėliau tikriausiai įdėsiu ir video iš šio renginio, turėtų gautis visai smagus.

Mėgstu keliauti, bet ne visada būna tam laiko. Ypač kai tenka pačiam suplanuoti ir suorganizuoti, o tada dar ir surasti, kas norėtų prisijungti. Taigi, kai gaunu pasiūlymą pakeliauti, ir ypač ten, kur dar nebuvau, dažniausiai neatsisakau. Net gėda sakyti, bet atrodo Trakų pilyje buvau pirmą kartą. Na, kažkada, seniai seniai, gal dar mokyklos laikais ir buvau, bet jei neprisimenu, tai kaip ir nesiskaito. Taigi, gražią pavasario dieną nusprendėm aplankyti Trakus. Pats miestas, na bent jau ta dalis, kuri yra arčiausiai pilies sutvarkyta tikrai gražiai. O už grožį reikia mokėti – stovėjimo automatai pastatyti visur, kur tik įmanoma. O kaina kaip Kaune, 1 valanda – 2 Lt. Brangu. Visgi, kažkurioje aikštelėje aptikome, kad už 5 Lt mokestį galima stovėti visą dieną. Tokiu atveju jau gali nesinervinti dėl paliktos mašinos. O radę gerą vietą patraukėm link pilies. Pakrantė visai kaip Palangoje, vienas malonumas tokiais takeliais vaikščioti. Kadangi buvo eilinė darbo diena beveik be turistų, tai vienos iš Jachtų savininkas pasiūlė pasiplaukioti už 50 Lt (arba 10 Lt. vienam žmogui). Šiaip, sako, 120 kainuoja pas mane, bet kaip jums padarysiu nuolaidą. Na, nežinau kaip ten yra iš tikrųjų su tom kainom, bet nusprendėm paplaukioti. Dar šiek tiek apie pilies istoriją sužinojom, pasigrožėjom aplink esančiais vaizdais. Nors pasiplaukiojimas truko tik 30 min., bet buvo smagu. Jau žinodami šiek tiek istorijos patraukėme į pilį. Įėjimas mokamas, kaip ir į visus muziejus, bet studentams po 6 Lt. Pilis tikrai didelė, o tiek eksponatų nesitikėjau. Kiek pamenu, tai muziejus didesnis nei matytas

Siguldoje. Įeini į vidinį kiemą, o ten jau gali ir pabandyti atspėti, kurios durys atsidarys, kurios ne. Šiaip daugelis atsidaro, patenki į muziejų. Kiek iš viso salių (kambarių) įrengta net neatsimenu, bet tikrai daug. Ir visur pakankamai neblogai atnaujintos ekspozicijos. Panašu, kad tikrai labai lankoma vieta, kuri žinoma susilaukia atitinkamai investicijų. Eksponatai taip pat labai įvairūs, nuo kovinės aprangos ir ginklų iki monetų. Kai kurie įrengti ypač šiuolaikiškai, su garso ir vaizdo aparatūra. Galima pamatyti net išlikusią filmuotą medžiagą apie pilies atstatymą, kitoje salėje sužinoti ir visą istoriją. Dar vienas patikęs dalykas, nors čia daugiau pažaidimui, tai vaizdas, reaguojantis į judesius ir projektuojamas ant grindų. Čia mindžiodamas gali pabandyti surasti lobį. Tokio dalyko gyvai dar nebuvau matęs. Tokios gausybės eksponatų taip pat nesitikėjau. Gaila, kad į bokštą nėra jokio užlipimo, gražiai turėtų atrodyti aplink esantys ežerai.
Sužinoję, kad kažkur buvo ir dar viena pilis, kurios tik griuvėsiai šiuo metu belikę, patraukėme į paieškas. Toli eiti nereikėjo Kadangi niekas nieko neatstatė, tai likusi tik kalva su pamatais. Kaip ir nieko ypatingo, bet nuo kalniuko matosi šiek tiek daugiau vaizdo. Vasarą manau labai smagiai koks piknikas tokioje vietoje praeitų. Pavasarį gi truputį per šalta ir per šlapia.
Taigi, tokie įspūdžiai liko iš netikėtos kelionės. Buvo smagu, vasarą reiks daugiau po Lietuvą pakeliauti, daugiau vietų pamatyti.

Savaitė beveik baigėsi, buvo tikrai įtempta. Sulaukėme kasmetinės LogIN konferencijos (kurioje nesudalyvavau dėl šalyje siaučiančios krizės). Apie ją ir nerašysiu, žinoma. Bet Kaune taip pat netrūko renginių, pasistengsiu trumpai pasidalinti, kur buvau ir ką mačiau.

Taigi, savaitė prasidėjo su antrąja kmsl rungtimi – buolingu. Kaip ir kiekvienais metais, organizatoriai padovanojo marškinėlius, šį kartą visiškai balti su mėlynu logotipu. Galėjo labiau dėl merginų pasistengti, dabar gi ir jos gavo tokius pačius, visai ne moteriškus marškinėlius. Bet čia ne esmė. Įspūdingo rezultato nepasiekėm, bet laikas praėjo visai smagiai, kada paskutinį kartą žaidžiau buolingą jau net neatsimenu.

Antradienį lyg ir nieko įdomaus nevyko, o va trečiadienį sulaukėme „Karjeros dienų“. Šį kartą visų įmonių stendai tilpo statybos fakultete, nors įmonių dalyvavo netgi daugiau nei pernai metais. Ir visi viename aukšte. Gal ir gerai, nereikėjo vaikščioti iš vieno pastato į kitą. Pačios įmonės neperdauginusiai ką siūlė, geriausiu atveju mokamą praktiką. Buvo įdomu paklausyti jų pristatymus, tai po to papildomų klausimų atsirado. Bendrai paėmus, tai renginys toks, na, ale kontaktams užmegzti, bet šiaip firmoms naujų darbuotojų, o tuo labiau studentų nė velnio nereikia. Ką gi, dienos pabaigai dar apturėjau Dramos Teatre vykusį dainuojamosios palėpės koncertą, Sauliui Petreikiui atminti. Tikrai smagus renginys gavosi, seniai jau buvo galima taip smagiai mėgautis muzika. O pats Petreikis pademonstravo, sakyčiau beveik neeilinius muzikinius sugebėjimus. Taigi, viskas buvo tikrai daugiau nei eilinis grojimas su gitara ir dainavimas. Išliks tik patys geriausi prisiminimai apie šį koncertą.

Ketvirtadienį teko apsilankyti renginyje „Kauno rampa“. Tai mėgėjų teatrų festivalis, nors spektakliai tikrai neatrodė labai jau mėgėjiški. Taigi, pirmiausia teko pamatyti Kauno “Varpo” gimnazijos teatro studijos spektaklį. Nors ten vaidino mokiniai, bet spektaklis buvo tikrai įdomus. Ir visai nesvarbu, kad trumpas. Toks kaip ir komedija, keliose vietose buvo tikrai juokinga. Visgi, vakare buvo dar vienas, netgi įdomesnis renginys – „Ledi 2010“. Visų universitetų Ledi varžėsi dėl geriausiosios titulo. Viskas vyko „Embassy“ klube, ten kur anksčiau buvo „Zepelinus“. Nežinau, kas ten buvo kad vietoj dirižablio liko tik kažkoks keistas pavadinimas, bet viduje niekas nepakito. Na nebent kelios kosmetinės detalės. Taigi, o dabar apie renginį. Šis prasidėjo laiku (kaip bebūtų keista), ir buvo tikrai nuostabus. Dalyvių pasirodymai buvo nuostabūs (na, vienų gal labiau patiko, kitų gal mažiau) ir įvairūs, visi skirtingi. Ir pats renginio vedimas patiko, tinkamas vedėjas, tinkama muzika. Tai sukuria savitą atmosferą ir pakelia nuotaiką. Fanų kai kurios dalyvės turėjo tikrai daug, stovint priekyje kai kuriais momentais buvo galima apkursti. Tokį renginį bus tikrai smagu vėliau pažiūrėti (žinoma sumontuotą). Vėliau buvo galima pasimėgauti mėgiama muzika, na, bent iki tol, kol pasirodė „Metal on Metal“. Ne mano stiliaus muzika, tai ilgiau ir neužsibuvau.

Penktadienis. Šiaip būtų savaitės pabaiga, bet ne šią savaitę (šeštadienį tas nežinojimas kainavo 6 Lt, kai teko sumokėti už mašinos parkavimą). Apsilankiau dar viename „Kauno rampos“ festivalio metu rodomame spektaklyje. Jaunimo asociacija “Teatronas” parodė savo premjerinį spektaklį „Kaimynas“. Šis manau patiko labiausiai iš visų per šias kelias dienas matytų. Toks pusiau rimtas, pusiau komedija, su visokiai įdomiais pamąstymais. Kai kurie veikėjai pasirodė labai įdomūs. Aktoriai, nors taip pat jauni žmonės, suvaidino tikrai puikiai. Turint galimybę, patariu nepraleisti ir pažiūrėti. Po spektaklio – prie filmo. Kaip ir visada, penktadienis, vakaras „Hashi“ klube. Žmonių prisirinko kaip niekad daug, net nustebau atėjęs. Gal filmas visus sudomino, gal reklamos daugiau buvo. „Shinigami no seido“ (angl. Sweet Rain), nestandartinio siužeto filmas. Apie giltinę, kuris yra žavus vaikinas. Pusiau rimtas, pusiau komedija, bet tikrai įdomus. Tokia filmai tiems atvejams, kai būni pavargęs nuo Holivudo produkcijos ir norisi kažko, ką būtų galima po to prisiminti. O ir šiaip, Japonų filmai dažniausiai būna įdomesni, nei holivudiniai jų perdirbiniai, prikimšti daug efektų ir reklamos. Na ir galingai penktadienio pabaigai nulėkiau į „KobraTV“ (ten kur šiuo metu darbuojuosi) dviejų metų gimtadienio šventę. Čia taip pat prisidėjo prie visos bendros nuotaikos, vakaras buvo tikrai nuostabus. Jau dabar laukiu sezono uždarymo, kuris, tikėkimės bus ne ką prastesnis. Nors Rugsėjį buvęs atidarymas buvo ne toks smagus kaip šis gimtadienis

Būtų lyg ir viskas, bet va šeštadienį apsilankiau savo pastiniame tos pačios „Teatrono“ asociacijos spektaklyje – „Riba“. Pradžios nemačiau, bet tai spektaklis apie šių laikų gyvenimą. Apie vieno žmogaus mirtį ir jo draugų tolesnį gyvenimą. Nevisai supratau, kaip ir kur ten kas, bet gal dėl to, kad nemačiau pradžios. Ir šiaip toks gana rimtas, visiškai kitoks nei prieš tai buvęs.

O šiandien, kad ir kaip keistai skambėtų, apturėjau dar vieną spektaklį. Tai mažajame teatre rodomas „Sidabrinis fėjos šaukštelis“. Tai vaikams skirtas spektaklis, su labai gražiu sceniniu apipavidalinimu. Nors pati scena nedidelė, bet paruošta tikrai gražiai. Šį tikriausiai irgi kažkada parodysime per KobraTV, tik neaišku, ar vyresniems labai patiks.

Taigi, štai tokią savaitę apturėjau. Prie viso to dar būtų galima pridėti praktiką, į kurią keliaudavau rytais ir kitokius reikalus, ir gausime non stop veiksmą. Kai kada atrodė, kad esu dviejose vietose vienu metu O kitą savaitę nusimato Anime Nights, kuriame taip pat būtinai dalyvausiu. Taip kad laukite atsiliepimų ir iš ten

Su pavasariu mielieji! Nors ir kalendorinis, bet atrodo visai neblogai sutapo su tikruoju, nes saulė smagiai šildo ir naikina sniegą. Žiema buvo ilga ir šalta, seniai tokią jau beprisimenu, kad per visą žiemą būtų buvęs minusas ir nė vieno sniego tirpimo. Ir Kalėdas, ir naujus buvo galima sutikti su sniegu, kas yra labai smagu, o vėliau džiaugtis didelėmis pusnimis. Aišku Kauno valdžia pasišiukšlino (ne pirmas kartas) ir taupydama gatvių beveik nevalė. Taigi, prisiminimui sudėsiu šios žiemos nuotraukų kolekciją. Jos eina maždaug pagal fotografavimo datą, tai galite sekti, kaip keitėsi žiema Dar vienas įdomus dalykas, tai nuotraukos iš Palangos. Aš pats nebuvau, bet nuotraukomis pasidalinsiu. Keista, kad Palangiškis Andrius nieko panašaus nenufotografavo, nes ledas susidaręs prie jūros tiesiog įspūdingas. Labai gaila, kad tokio savom akim nemačiau. Labai gražiai atrodo.

Na o pabaigai pakeiksnosiu Kauno valdžią, kurie per žiemą ne tik nesugebėjo skirti lėšų gatvių valymui, bet šiom dienom ir gatvių remontui. Važiuodamas dieną per 10 minučių mačiau net 3 mašinas, kurių vairuotojai keitė ratus. Vakare grįžtant namo ir pačiam teko toks malonumas, duobės visiškai nesimatė, o smūgis buvo toks stiprus, kad sulankstė ratlankį (tą paprastą, ne lietą). Taigi, teko per lietų keisti, tikiuosi neperšalsiu. O rytoj jau bus matyti, kiek tai kainuos. Tik nervas ima, mokesčius nuo žmonių didžiausius plėšia, kelių priežiūrai irgi skiria milijonus, bet gatvės vis tiek siaubingos, kaip kokie arimai… Jau neprisimenu, kada tokios buvo…