amonas.lt

I’m back. Gana ilgas laiko tarpas praėjo po paskutinio įrašo, bet aš dar savo  bloginimo karjeros nenutraukiu ir tinklaraščio neuždarau. Čia taip gavosi, kad visai neseniai apsigyniau bakalaurą, baigiau univerą, tai tuo metu nebuvo laiko. Vėliau labai tingėjosi, tiek dėl karšto oro, kai visai nesinori sėdėti prie kompiuterio, tiek dėl įvairių kitų darbų. Gal ir dabar nieko nebūčiau parašęs, bet savaitgalis buvo tikrai įsimintinas, tai pasidalinsiu įspūdžiais.

Taigi, sudalyvavau pėsčiūjų žygyje „Radvilų keliais“. Iš anksto net per daug neplanavau, informacijos taip pat neieškojau ir iki paskutinių dienų beveik nesidomėjau. Draugai pasiūlė, gavosi beveik 10-ties žmonių kompanija. Kadangi daugelis rinkosi ilgiausią trasą, tai tokią pasirinkau ir aš. Pats žygis prasidėjo savaitgalį, bet registracija jau nuo penktadienio ryto. Atrodė šiek tiek keista, nes daugelis žmonių juk dirba beveik iki vakaro. Bet kadangi mūsų kompanijos didžioji dalis buvome laisvi, dėl to galėjome nesijaudinti. Visgi, atvažiavome tik apie 16 valandą. Mašinų prie karinės bazės stovėjo daug. Iškarto į teritoriją važiuoti dar neleido, pirmiausia reikėjo užsiregistruoti, kad dalyvauji žygyje. Surasti registracijos vietą nebuvo sunku, bet žmonių eilė buvo gana ilga. Išsirangiusi net lauke. O dar vakarinė saulė, tai stovėti buvo tikrai karšta.  Bet pralaukus kokią valandą priėjome registraciją ir sėkmingai užsiregistravome. Šiaip žygis nemokamas, bet kas norėjo, galėjo nusipirkti, arba tiksliau susimokėti už medalį, kurį gautų, jei sėkmingai įveiktų trasą abi dienas. Galvojau apie tai, bet kai sužinojau kainą – 40 Lt. – apsisprendžiau greitai,  šį kartą apsieisiu be medalio. Dėl maitinimo iš anksto nieko nežinojau, tik buvau girdėjęs, kad galima užsisakyti. Ir tikrai, dviem dienoms, pusryčiai ir vakarienė kainavo tik 15 litų. O kad taip Kaune kur nors būtų tokių kainų. Pabaigę registraciją laisvai įvažiavome į kareivines ir pasistatėme mašiną. Kadangi buvome beveik paskutiniai, tai apsistojome pustuščiame kareivinių pastate. Kiti žmonės buvo apgyvendinti pirmuose dviejuose. Lovos dviaukštės, kaip ir pridera. Tik miegmaišiai, jei būčiau žinojęs, būčiau pasiėmęs ką nors „lengvesnio“. Nes tokiom karštom naktim miegmaišio audinys yra tikrai per storas, dėl ko miegoti yra per karšta. Prie mokyklos buvo pastatyta scena, atidarymo ceremoniją praleidom, bet vakare užėjom pasižvalgyti. Kaip ir visuose renginiuose, scena, žmonės, kažkas koncertuoja. Nieko per daug ypatingo. Šiek tiek panaktinėjom ir apie vidurnaktį nuėjome ilsėtis.

Ryte kėlėmės anksti, 6.30. Gal kad kita vieta, gal kad kiti pradėjo keltis, bet atsikėliau be didesnių sunkumų. Pusryčiauti buvo galima nuo 7 valandos. Maisto davė tikrai daug, porcija didelė. O dar kai atsirado kuriems buvo per daug, arba nenorėjo to, nenorėjo ano, tai pilvas buvo pilnut pilnutėlis. Ką nors kitą veikti būtų buvę jau net sunku. Startavome maždaug 8.15. Ėjome beveik pirmi, bandydami neatsilikti nuo priekyje einančių kareivių, nes maršrutas buvo nežinomas. Nors nuorodų buvo užtektinai, ties kiekvienu posūkiu, bet visgi. Mūsų grupę gana greitai pasidalino. Aš patekau tarp einančių greičiau. Dar po kurio laiko viena mergina išsiveržė į priekį ir pradėjo eiti su pačiame priekyje buvusiais kareiviais. Poilsio punktai, gal taip būtų galima juos lietuviškai pavadinti, buvo maždaug kas 10 kilometrų. Pirmąjį pasiekėme gana greitai. Buvo visai įdomu pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Prausimuisi pakabinti vandens maišai, geriamasis vanduo iš įprastinių 20 litrų butelių. Dar generatorius stovi, groja muzika ir prekiauja įvairiais užkandžiais. Ilgai neužsibuvome, gal tik  5 minutes, ir vėl į kelią. Kelias ėjo per mišką, tai eiti buvo visai malonu, nesijautė labai didelio karščio. Tik daug kur buvo smėliuotas, buvo sunkiau eiti o smėlis krito į batus. Ne itin malonu. Sekančiame sustojime ir vėl neužsibuvome, pabuvome netgi dar trumpiau, bet išėjom kartu su pačiame priekyje ėjusiais kariškiais. Taigi, buvome kaip ir vedliai, nors tas tempas man pasirodė truputį per greitas, bent jau iš pradžių, Norėjosi eiti šiek tiek lėčiau. Bet kai eini su grupe, ir nori neatsilikti, nieko kito nelieka. Aišku, eiti taip pat įdomiau, gali pasišnekėti, paklausinėti. Sužinojau, kad einant pačią ekstremaliausią  100 km trasą su kareiviška apranga, po to net nagai nukrenta. Baisu, net šiurpas nukrato tai išgirdus. Trečiąjį punktą pasiekėme lygiai per valandą. Bet ten nieko nežymėjo, tik šiaip poilsiui buvo skirtas. Pratampėm kojas, atsigavom, ir vėl į kelią. Netrukome pasiekti ir ketvirtą, kelias pakankamai geras, kai kur žvyrkelis, kai kur miško kelias, eiti nesunku. Ketvirtajame pasidžiaugėme, kad jau paskutinis, ir liko visai nedaug, gal tik 12 kilometrų. Bet kaip paaiškėjo, tai buvo pati sunkiausia atkarpa. Iš pradžių teko gana didelę atkarpą žingsniuoti asfaltu, šalia kelio. Karšti didelis, saulė kepina. Va čia ir pradėjo mūsų grupelė skaidytis. Kas galėjo, vis dar ėjo tuo pačiu tempu, kiti po truputį mažino. Išsukę iš kelio miško iškarto nesulaukėme, dar teko eiti laukais. Tada pradėjo jaustis kojos, kurios kaip ir pareiškė: viskas, šiandien užteks. Ir kuo toliau, tuo blogiau. O tie likę kilometrai niekaip nėjo į pabaigą, vis kelias ir kelias. Jau net kelis papildomus prisėdimus padarėme, tada tik dar sunkiau būdavo pakilti ir tęsti kelionę, bet be jų ne ką buvo lengviau eiti. Vienoj vietoj, praėję pro įkaitintą smėlį, kaip per kokią dykumą ir kelius su didžiulėmis balomis, pro kurias net kareiviškos mašinos nevažiavo (ties viena matėsi pagal vėžes, kad sustojo ir apsisuko) vos nepasiklydome. Ten buvo sankryža, o kažkas iš vaikų ar šiaip žmonių nuraišiojo kaspinus, kuriais buvo žymimas kelias. Bet pasukome teisingu keliu. Vėliau dar sutikome kažką iš organizatorių, tai jie greitai nurodė teisingą kryptį ir viską sutvarkė. Bet matėme, kad kai kurie ėjo, ir nuėjo, ne ta kryptimi. Nepasisekė… Nors ir ėjome teisingu keliu, bet dėl akmeninių kojų, tiek man, tiek draugei teko lėtinti tempą. Ir labai stipriai. Beveik pasiekiau stadiją, kai lyg ir reikia eiti, lyg ir nedaug liko, bet nebe išeina. Kojos nebejuda. Visgi, kažkokiu būdu, vos ne vos pasiekti finišą pavyko. Atsižymėjau, ir sakau, viskas, rytoj neisiu. Bet pasiėmiau lapelį sekančiai dienai, su idėja, kad, na, ryte visko gali būti. Likęs vakaras buvo paskirtas atsigavimui. Iki kareivinių nuo mokyklos vos vos paršliaužiau. Soti vakarienė šiek tiek padėjo, žinoma. Į koncertą jau net nėjau, dešinės kojos lyg ir sausgyslę skaudėjo, kelienio vidinėje pusėje, beveik negalėjau sulenkti kojos. Raumenų skausmo kaip ir nesijautė. Pratampiau raumenis, dar kremu (Perskindol) pasitepiau ir ilsėjausi. Tas gelis veikė tikrai neblogai, iš pradžių jautėsi šaltis, o po to šiluma. Sulaukus nakties miegas buvo tikrai saldus, ne taip kaip pirmą naktį.

Antra diena. 6.30. Iš antro aukšto išlipau be didesnių problemų. Vaikščioti irgi išeina, ir visai normaliai. Pusryčiai pasirodė ne tokie sotūs kaip pirmą dieną, bet per daug nesiskundžiau. Kadangi iš mūsų grupės atsisakė eiti tik du žmonės, o aš lyg ir normaliai paeinu, tai nusprendžiau eiti. Su mintimi, kad nueisiu bent dalį trasos. O tada, jei ką, tai nuo kokio punkto gal parveš. Dar spėjau batus šiek tiek patobulinti, įsidėjau kartoną į padą, nes buvo pradėję trinti. O šiaip jokių pūslių nebuvo, kuo labai džiaugiuosi. Taigi, kelionė prasidėjo. Visi nusprendėme, kad eisime lėtai, ir grįšime nors ir paskutinai, bet gal kaip nors. Trasa buvo ta pati, didelis lankas, tik iš kitos pusės. Nors ėjome lėčiau, bet man atrodė per greitai. Einant pirmuoju etapu, taip taip, tuo kuris prieš tai buvo pats sunkiausias ir ilgiausias apturėjome papildomą akciją atrakciją – sprogusį dujotiekį. Ugnies nebuvo, bet garsas tikrai neblogas. Iš toliau buvo šiek tiek panašus į jūros ošimą. Taigi, jį praėjome ne taip jau sunkiai, lengviau nei pirmą dieną. Truputį pailsėjus ir pramankštinus kojas patraukėme toliau. Pradėjo jaustis raumenys, tiksliau skausmas raumenyse. Ir kuo toliau, tuo labiau. Atsilikau nuo nedidelės mūsų grupelės, kojas vos išėjo pavilkti. Laimei, punktas buvo beveik mažiausiu atstumu nuo kitų, tai priėjome tikrai gana greitai. Poilsio kaip visada buvo per mažai, bet sukandau dantis ir pasakiau, laikau tempą, einam. Ir kažkaip išėjo. Pradėjus eiti tokiu normaliu greičiu pavyko jį palaikyti visus tuos 10 ar 12 kilometrų iki sekančio punkto. Net kelias netrukdė, kuris buvo šiaip jau pakankamai blogas, žvyruotas kelias su daug akmenų. Trečias „check point‘as“ buvo tikra atgaiva, bet kartu ir kančia. Norėjosi iš jo tiesiog nebe išeiti, bet su kitų raginimų, po tų kelių minučių poilsio pajudėjome. Tiksliau dabar jau ėjome dviese, kiti irgi panašiai, kas su kuo, pasidalinę grupelėmis. Pradžia buvo sunki, vos išjudėjau po prisėdimo. Kojų skausmas belenkoks, žengi žingsnį ir nežinai, ką toliau daryti. Tiksliau mintyse kartojau „vienas, du …“ ar kažkokią panašią frazę. Nes kitaip neišėjo, o eiti reikėjo. Viduryje šio kelio gavau „slaptą ginklą“ – pusę citrinos. Na, tokios skanios citrinos dar nebuvau valgęs, nei rūgšti, nei ką. Susivalgė tikrai skaniai. Judant link paskutinio punkto mintyse taip ir galvojau, viskas, pasiekiu, atsižymiu, ir toliau niekur neisiu. Nes skausmas buvo jau beveik nebe pakeliamas. Sunkiai, sukandęs dantis, bet pasiekiau. Atsisėsti buvo tikra atgaiva. Truputis riešutų, daug vandens ir viena tablete nuo skausmo. Ją beveik per prievartą man įgrūdo, nes jokių vaistų negeriu. Dar paaiškėjo, kad tuo metu buvo tik 15 val., kas reiškė, kad realiai turime dar 2 valandas. Na, arba 3, čia jau pats paskutinis terminas. Dar kelyje sutikta moteriškė pasiūlė eiti ir bandyti, laiko yra, gal kaip nors. Tablete tikriausiai šiek tiek padėjo, nes eiti tapo lyg ir truputį lengviau. Taigi, išjudėjome link finišo. Ėjom lėtokai, bet vienodu greičiu. Tiksliau gal ir ne visai lėtokai, nes beveik visus lenkėme. O jei dar tiksliau, tai draugė ėjo pirma, o aš iš paskos (taip, taip, shame on me), stengdamasis neatsilikti. Padarėm tik vieną prisėdimą, viską skaudėjo vienodai, bet eiti kažkaip dar ėjosi. Kažkaip. Jau nei karštis nei nei smėlis, nei asfaltas – niekas nerūpėjo… Pabaiga buvo netgi lengvesnė nei pirmą dieną, kojos judėjo tiesiog mechaniškai. Perėjom per miestelį, mokykla, finišo tiesioji. O ten sėdintys žmonės ploja mums. Fantastika, nors veidas po visko buvo beveik akmeninis, bet šypseną išspausti pavyko. Tada gavom po diplomą ir karišką rankos paspaudimą. Momentas dėl kurio stengėmės.

Šalia esanti prekyvietė giros nebeturėjo (po žygio labai gerai ja atsigaivinti), tai ilgai nelaukę patraukėm kareivinių link. Čia žinoma vėl ėjau vėžlio greičiu, bet kad kitaip jau neišėjo. Sutikom ir kelis anksčiau baigusius žygeivius. Vakarienė, dušas, ir kelionė namo. Laimei, vairuojant, spaudant pedalus dirba šiek tiek kiti raumenys, tai parvažiuoti buvo galima be problemų.

Keli pastebėjimai, ko nepaminėjau anksčiau. Maisto kelionės metu neštis neverta. Ypač jei planuoji eiti su kareiviais, nes tarp etapų net vandenį nešiausi rankoje, o ne kuprinėje, kad nereiktų sustoti, išsiimti, atsigerti ir vėl įdėti. Apie maistą iš viso nėra ką kalbėti, pirmą dieną nebuvo nė akimirkos kada valgyti, antrą, kai darėm didesnes pertraukas, jau buvo įmanoma kažką sugalvoti. Šiaip, kiek patarė kiti, tai riešutai labai tinka tokiose kelionėse. Koks šokoladas gal irgi tiktų, bet manasis ištirpo dar mašinoje. Vandens neštis reikia būtinai, ir manau gerti, kai tik norisi. Per daug jo tikrai nebus, o pasipildyti buvo galima kiekviename punkte. Aprangai reikėtų naudoti patogius drabužius. Džinsai netinka, nes net ir jie gali nutrinti kojas iki skausmo. Na ir žinoma avalynė, svarbiausia dalis. Kaip ne vienas žmogus sakė, bet ne kiekvienas padarė, reikia dėtis jau patikrintus ir pravaikščiotus batus, kurie tikrai nieko nenutrins. Neturėjau jokių sportinių batelių, tai ėjau su pusiau atviromis basutėmis. Na ir ką, nė vienos pūslės. Į pačią kelionę realiai galima nieko neimti, tik vandens butelį į ranką, abu kartus pasiėmiau kuprinę, bet joje buvusių daiktų neprireikė. Maisto taip pat. Tik manau geri pusryčiai ir vakarienė labai reikalingi energijos atstatymui.

Viską sudėjus, dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, manau kad kitais metais vėl dalyvausiu. Tikiuosi, kad ir kompanija atsiras, nes eiti vienam būtų ne itin įdomu, ypač tokius atstumus.

Dabar dar pagalvojau, kad mano rašymo stilius yra visiškai blogas ir netinkamas tinklaraščiui – gavosi belenkokio ilgio rašinys, kurį rašydamas ir talpindamas užtruksiu apie 5 valandas. O tiek laiko gaila paskirti vien tik naujam įrašai. Taip kad va čia ir atsakymas, kodėl paskutiniu metu buvo tiek mažai arba visai nebuvo įrašų. Jei laiko rasiu, parašysiu dar ką nors, temų yra, bet laiko ne.

Mėgstu keliauti, bet ne visada būna tam laiko. Ypač kai tenka pačiam suplanuoti ir suorganizuoti, o tada dar ir surasti, kas norėtų prisijungti. Taigi, kai gaunu pasiūlymą pakeliauti, ir ypač ten, kur dar nebuvau, dažniausiai neatsisakau. Net gėda sakyti, bet atrodo Trakų pilyje buvau pirmą kartą. Na, kažkada, seniai seniai, gal dar mokyklos laikais ir buvau, bet jei neprisimenu, tai kaip ir nesiskaito. Taigi, gražią pavasario dieną nusprendėm aplankyti Trakus. Pats miestas, na bent jau ta dalis, kuri yra arčiausiai pilies sutvarkyta tikrai gražiai. O už grožį reikia mokėti – stovėjimo automatai pastatyti visur, kur tik įmanoma. O kaina kaip Kaune, 1 valanda – 2 Lt. Brangu. Visgi, kažkurioje aikštelėje aptikome, kad už 5 Lt mokestį galima stovėti visą dieną. Tokiu atveju jau gali nesinervinti dėl paliktos mašinos. O radę gerą vietą patraukėm link pilies. Pakrantė visai kaip Palangoje, vienas malonumas tokiais takeliais vaikščioti. Kadangi buvo eilinė darbo diena beveik be turistų, tai vienos iš Jachtų savininkas pasiūlė pasiplaukioti už 50 Lt (arba 10 Lt. vienam žmogui). Šiaip, sako, 120 kainuoja pas mane, bet kaip jums padarysiu nuolaidą. Na, nežinau kaip ten yra iš tikrųjų su tom kainom, bet nusprendėm paplaukioti. Dar šiek tiek apie pilies istoriją sužinojom, pasigrožėjom aplink esančiais vaizdais. Nors pasiplaukiojimas truko tik 30 min., bet buvo smagu. Jau žinodami šiek tiek istorijos patraukėme į pilį. Įėjimas mokamas, kaip ir į visus muziejus, bet studentams po 6 Lt. Pilis tikrai didelė, o tiek eksponatų nesitikėjau. Kiek pamenu, tai muziejus didesnis nei matytas

Siguldoje. Įeini į vidinį kiemą, o ten jau gali ir pabandyti atspėti, kurios durys atsidarys, kurios ne. Šiaip daugelis atsidaro, patenki į muziejų. Kiek iš viso salių (kambarių) įrengta net neatsimenu, bet tikrai daug. Ir visur pakankamai neblogai atnaujintos ekspozicijos. Panašu, kad tikrai labai lankoma vieta, kuri žinoma susilaukia atitinkamai investicijų. Eksponatai taip pat labai įvairūs, nuo kovinės aprangos ir ginklų iki monetų. Kai kurie įrengti ypač šiuolaikiškai, su garso ir vaizdo aparatūra. Galima pamatyti net išlikusią filmuotą medžiagą apie pilies atstatymą, kitoje salėje sužinoti ir visą istoriją. Dar vienas patikęs dalykas, nors čia daugiau pažaidimui, tai vaizdas, reaguojantis į judesius ir projektuojamas ant grindų. Čia mindžiodamas gali pabandyti surasti lobį. Tokio dalyko gyvai dar nebuvau matęs. Tokios gausybės eksponatų taip pat nesitikėjau. Gaila, kad į bokštą nėra jokio užlipimo, gražiai turėtų atrodyti aplink esantys ežerai.
Sužinoję, kad kažkur buvo ir dar viena pilis, kurios tik griuvėsiai šiuo metu belikę, patraukėme į paieškas. Toli eiti nereikėjo Kadangi niekas nieko neatstatė, tai likusi tik kalva su pamatais. Kaip ir nieko ypatingo, bet nuo kalniuko matosi šiek tiek daugiau vaizdo. Vasarą manau labai smagiai koks piknikas tokioje vietoje praeitų. Pavasarį gi truputį per šalta ir per šlapia.
Taigi, tokie įspūdžiai liko iš netikėtos kelionės. Buvo smagu, vasarą reiks daugiau po Lietuvą pakeliauti, daugiau vietų pamatyti.

Vasara tęsiasi, tai tęsiam ir maratoną, savaitgalį nebūk namie, o ką nors veik! Šį kartą didelių maratonų nedarėm, niekur toli nevažiavom, tiesiog aplankyti senelių. O pakeliui ir Puntuko akmenį pamatyti, visada važiuojam pro Anykščius, bet taip nė karto ir nebuvome užsukę. Pirmiausia žinoma, noriu pasidžiaugti „google maps“ funkcija, surandančia maršrutą, ir apskritai vietą pagal adresą. Maps.lt ateina paskutinioji. Tik va, kažkaip Opera nelabai veikia su tais žemėlapiais, kartais visai neužkrauna, tiksliau pirmo puslapio niekada neparodo, tos dalies kur žemėlapis. Labai nesigilinu, artimiausiu metu planuoju viską perinstaliuoti, tada jau pasižiūrėsiu, jei dar neveiks. Bet dabar ne apie tai. Žemėlapį suradom, pastudijavom, važiuojam. Pačiuose Anykščiuose, miesto centre yra rodyklė, kur reiktų sukti, toliau sukitės kaip norite. Važinėjom, važinėjom, nusukome ne ten, vėliau šiaip ne taip pagal nufotografuotą žemėlapį radome. Tiesus kelias, važiuoji, bet nežinai, ar ten, ar ne ten. Galiausiai atsiranda dar vienas ženklas, šalia posūkio link Puntuko. Labai jau pagailėjo, net keista. Akmuo didelis, tikrai didelis. Apeini, pažiūri, ir viskas. Daugiau ten kaip nieko ypatingo nėra, kelios pavėsinės, stalai, tai galima ir papietauti. Dar toliau visgi galima ir nusimaudyti, kai kas net stovyklavietę buvo įkūrę. Na, dar kelios medinės skulptūros. Gražus gamtovaizdis, jau kaip ir savaime suprantamas dalykas tokioje vietoje. Yra dar vienas didelis akmuo, Puntuko brolis, bet labai abejoju ar verta kažkur trenktis, kad pamatyti dar vieną didelį akmenį, užtenka šį, žymiausią.

Vaizdai aplinkui

O dabar, apie didžiąją savaitgalio kelionę. Planuose buvo 10 žmonių, iš pradžių netgi daugiau. Tada paskutinę dieną staiga lieka tik 5. Sutapimas? Visai ne, tikriausiai dabar populiaru sakyti kad važiuosi, o paskutinę dieną atsisakyti. Po to atsirado dar 2 nauji žmonės ir likom 7-niese. Nei šis, nei tas, į vieną mašiną netelpam, dvi nepilnos. Kas padaro kelionę brangesnę. Ir dar, jei jau važiuojat į Latviją, pasirūpinkit Latais iš anksto, apėjau 3 bankus, pavyko išsikeisti tik 5 Latus (kas keisčiausia, jų man užteko). O kelionę pradėjo 8 ryto. Nei vakare, nei anksčiau neišėjo, šiek tiek gaila. Į vieną pusę, iki Siguldos susidarė apie 320 km. Logiškai pamasčius, gana daug, bet kelionė labai ilgai neturėtų užtrukti. Kadangi mano mašina šiek tiek „pavargusi“, tai daugiau 90 km/h nevažiavau. Geriau lėčiau, negu visai nepasiekti tikslo, arba sugesti kur nors Latvijoje. Ramiai sau važiavome, važiavome, toliau važiavome kol pasukome į vieną posūkį, po kurio kilo šiokių tokių įtarimų, kad kažkur ne ten pasukome. Ir tikrai, pasukome ne ten, atgal negrįžome ir pasiklydome. Tai besimalant kelionė pailgėjo iki beveik 5 valandų, kol pagaliau pasiekėme miestelį. Po to perėmiau maršruto tikrinimą aš su dar vienu draugu, ir važiavome visur pirmi, nes kitaip tikrai būtume dar kur nors ne ten nusukę. Pirmą dieną dar daugiau važinėjome, tai išviso susidarė 360 kilometrų. Visgi, didžiąją dalį sudarė nuklydimas nuo maršruto. Kraštas tai gražus, miškai, kalnai, na gal daugiau kalvos, bet galima visaip vadinti. Pirmiausia sustojome kempinge, o kainos ten didokos, vienam žmogui gavosi 4 Latai, buvom septyniese, tai net būtų gavęsi net 28, kas mūsų pinigai būtų buvę daugiau nei 100 Lt. O kadangi nevisi buvo išsikeitę, tai nusprendėme paieškoti vietelės kur nors miške.

Nuo pilies bokšto atsiveria neeiliniai vaizdai.

Pasistengsiu labai į smulkmenas nesileisti ir nepasakoti kiekvieno žingsnio, tiesiog ką matėme ir kas patiko. Pačioje Siguldoje pilies nėra, bet visai šalia kitas miestelis, Turaida, su savo didele atstatyt pilimi. Ją pirmiausia ir aplankėme. Nors ten aplink parkas padarytas, bet pilis vienaip ar kitaip svarbiausias akcentas. Gaila, tik kad didžioji dalis atstatyta, o ne likusi nuo senovės. Bet šiaip visai įdomu pavaikščioti. Visur įrengtos ekspozicijos, paaiškinimai keliomis kalbomis. Įdomiausia dalis žinoma buvo užlipti į bokštą. Labai šauniai matėsi visas aplinkinis gamtovaizdis, upės vingiai. Net keista, bet beveik niekur nesimatė jokie miesto kontūrai, namai ar laukai. Vien tik miškas. Dar keletas skulptūrų tame parke, bet jos ne ką įspūdingesnės nei esančios Lietuvoje, kad Europos Parke. Dar vienas objektas, kurį reiktų pamatyti, tai olos. Įdomiausia, kad jos ne iš kieto akmens, bet iš kažkokio smėlio, ar dar kažko. Nes paviršius visas subraižytas, ir šiaip gana lengvai trinasi.  Tokias mačiau pirmą kartą, pati didžiausią atrodė tikrai įspūdingai. Ten pat tekantis šaltinio vanduo pasirodė visai skanus, gaila butelių tuo metu neturėjome su savimi. Šalia tų uolų yra laiptai į kalną. Nusprendėm lipti, bet ten jų buvo ryškiai per daug, nesitikėjau, kad taip sunkiai seksis juo įveikti. Lipi, lipi, o galo nesimato. Bet užtat viršuje…, va čia istorija ir baigiasi, nes viršuje nieko nebuvo. Pavėsinė, aplink aukšti medžiai pro kuriuos nieko ypatingo nesimatė. Taip sakant, ištvermei patikrinti. Teritorijoje gražiai visur takeliai sudėti, galima pasivaikščioti ir pasigrožėti gamta. Dar yra ir naujai padarytas ir sutvarkytas takas į kalną, kur, pagal žemėlapį turėjo būti kažkokia lyg ir pilis, ar dar kažkas. Maloniai galima pasivaikščioti, bet viršuje nieko ypatingo taip pat neradome, buvo vienas pastatas, lyg ir gražesnis, bet tikrai niekuo per daug neįspūdingas. Bet užtai aptikome keltuva, kuris kelia nuo vienos pusės į kitą, lynas pakabintas tarp dviejų kalnų. Jį sekančia dieną ir išbandėme. Va čia tai reginys. Visai kaip kokiu oro balionu skistum, ar dar kuo nors, dar nebuvau matęs medžių viršūnių iš taip arti. Apžvalgos ratas taip pat buvo, bet nedidelis, nors aplinkiniams vaizdams pažiūrėti užteko. Parkai, aikštės, centre sutvarkyti, kaip ir pridera turistiniam miesteliui. Miesto simbolis, bent jau taip pasirodė, yra lazdos (tokios, kokiomis senukai pasiremia), labai daug kur buvo galima pastebėti. Bet suvenyro jokio taip ir neparsivežiau.

Paslaptingosios olos, nors šiaip tikėjausi kažko įspūdingesnio…

Nakvynės nuotykių per daug nepasakosiu, nors šiaip nelabai ir būtų ką pasakoti, oras apsitaikė tikrai geras, pirmą dieną šiek tiek lijo, kai buvome pilyje, antrą, beveik visą rytą, bet po to saulė kepino kaip turi būti. Šiaip vieta tai labai graži, miškai, upės. Nebūtų miškai, bet parsivežiau erkę. Gražiai išėmė, gal nieko blogo nebus. Keliaudami namo darėme kitaip, aš važiavau pirmas, draugas iš paskos. Sau ramiai, iki tl, kol baigėsi greitkelis, ir prasidėjo visokios apylankos su tvarkomais keliais. Aplenkiau žiguliuką, dar šiek tiek pavažiavom, jau nebesimato mašinos. Nu ką, važiuojam, gal pasivys. Bet nepasivijo, nuvažiavo ne ten, net į Rygą. Tai aš žinoma parmyniau greičiau, susidarė 320 km, sau neskubėdamas. Visgi, tiek laiko vairuoti, tai vienaip ar kitaip yra darbas. Po to Kaune dar teko palaukti 40 min. mūsų pasiklydusio draugo, daugiau neduosim jam kelio rodyti Jei ilgiau pabūti, tai tikrai verta aplankyti Siguldą, bet savaitgaliui nelabai apsimoka, nes važiavimas užima tikrai daug. Vairuotojui sunkiausia, keleiviams irgi ilgai reikia sėdėti.

Nuotraukas sudėjau į albumą, fotografuota keliais aparatais, tai sudėjau tik įdomiausias.  

Galvojau, galvojau, kol pagaliau nusprendžiau, reikia dalyvauti šių metų konferencijoje. Pernai metais taip ir nepavyko, taigi, šiemet nusprendžiau kad reikia, nėr čia ko. Ir nuo ko geriausia pradėti? Ogi nuo bilieto, kai jau turi, nėra kur trauktis. Tai va, ėmiau ir nusipirkau. Teliko atsispausdinti. Dabar dar reikia pasidairyti, kas dar iš Kauno važiuoja, vienam būtų tikrai neįdomu, bet manau tikrai atsiras, tiksliau jau kaip ir žinau. Kadangi bevieliu internetu ir rozetėmis ketina rimtai pasirūpinti, tai reiks ką nors parašyti iš konferencijos. Nors šiaip vis dar mąstau, ar verta vežtis tą pc, pusiau bereikalingas svoris. Reiks dar su kitais ta tema pakalbėti. Taigi, jei dar kas iš Kauno važiuojate ir netyčia perskaitėte įrašą, atsiliepkit, kooperuosimės