amonas.lt

I’m back. Gana ilgas laiko tarpas praėjo po paskutinio įrašo, bet aš dar savo  bloginimo karjeros nenutraukiu ir tinklaraščio neuždarau. Čia taip gavosi, kad visai neseniai apsigyniau bakalaurą, baigiau univerą, tai tuo metu nebuvo laiko. Vėliau labai tingėjosi, tiek dėl karšto oro, kai visai nesinori sėdėti prie kompiuterio, tiek dėl įvairių kitų darbų. Gal ir dabar nieko nebūčiau parašęs, bet savaitgalis buvo tikrai įsimintinas, tai pasidalinsiu įspūdžiais.

Taigi, sudalyvavau pėsčiūjų žygyje „Radvilų keliais“. Iš anksto net per daug neplanavau, informacijos taip pat neieškojau ir iki paskutinių dienų beveik nesidomėjau. Draugai pasiūlė, gavosi beveik 10-ties žmonių kompanija. Kadangi daugelis rinkosi ilgiausią trasą, tai tokią pasirinkau ir aš. Pats žygis prasidėjo savaitgalį, bet registracija jau nuo penktadienio ryto. Atrodė šiek tiek keista, nes daugelis žmonių juk dirba beveik iki vakaro. Bet kadangi mūsų kompanijos didžioji dalis buvome laisvi, dėl to galėjome nesijaudinti. Visgi, atvažiavome tik apie 16 valandą. Mašinų prie karinės bazės stovėjo daug. Iškarto į teritoriją važiuoti dar neleido, pirmiausia reikėjo užsiregistruoti, kad dalyvauji žygyje. Surasti registracijos vietą nebuvo sunku, bet žmonių eilė buvo gana ilga. Išsirangiusi net lauke. O dar vakarinė saulė, tai stovėti buvo tikrai karšta.  Bet pralaukus kokią valandą priėjome registraciją ir sėkmingai užsiregistravome. Šiaip žygis nemokamas, bet kas norėjo, galėjo nusipirkti, arba tiksliau susimokėti už medalį, kurį gautų, jei sėkmingai įveiktų trasą abi dienas. Galvojau apie tai, bet kai sužinojau kainą – 40 Lt. – apsisprendžiau greitai,  šį kartą apsieisiu be medalio. Dėl maitinimo iš anksto nieko nežinojau, tik buvau girdėjęs, kad galima užsisakyti. Ir tikrai, dviem dienoms, pusryčiai ir vakarienė kainavo tik 15 litų. O kad taip Kaune kur nors būtų tokių kainų. Pabaigę registraciją laisvai įvažiavome į kareivines ir pasistatėme mašiną. Kadangi buvome beveik paskutiniai, tai apsistojome pustuščiame kareivinių pastate. Kiti žmonės buvo apgyvendinti pirmuose dviejuose. Lovos dviaukštės, kaip ir pridera. Tik miegmaišiai, jei būčiau žinojęs, būčiau pasiėmęs ką nors „lengvesnio“. Nes tokiom karštom naktim miegmaišio audinys yra tikrai per storas, dėl ko miegoti yra per karšta. Prie mokyklos buvo pastatyta scena, atidarymo ceremoniją praleidom, bet vakare užėjom pasižvalgyti. Kaip ir visuose renginiuose, scena, žmonės, kažkas koncertuoja. Nieko per daug ypatingo. Šiek tiek panaktinėjom ir apie vidurnaktį nuėjome ilsėtis.

Ryte kėlėmės anksti, 6.30. Gal kad kita vieta, gal kad kiti pradėjo keltis, bet atsikėliau be didesnių sunkumų. Pusryčiauti buvo galima nuo 7 valandos. Maisto davė tikrai daug, porcija didelė. O dar kai atsirado kuriems buvo per daug, arba nenorėjo to, nenorėjo ano, tai pilvas buvo pilnut pilnutėlis. Ką nors kitą veikti būtų buvę jau net sunku. Startavome maždaug 8.15. Ėjome beveik pirmi, bandydami neatsilikti nuo priekyje einančių kareivių, nes maršrutas buvo nežinomas. Nors nuorodų buvo užtektinai, ties kiekvienu posūkiu, bet visgi. Mūsų grupę gana greitai pasidalino. Aš patekau tarp einančių greičiau. Dar po kurio laiko viena mergina išsiveržė į priekį ir pradėjo eiti su pačiame priekyje buvusiais kareiviais. Poilsio punktai, gal taip būtų galima juos lietuviškai pavadinti, buvo maždaug kas 10 kilometrų. Pirmąjį pasiekėme gana greitai. Buvo visai įdomu pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Prausimuisi pakabinti vandens maišai, geriamasis vanduo iš įprastinių 20 litrų butelių. Dar generatorius stovi, groja muzika ir prekiauja įvairiais užkandžiais. Ilgai neužsibuvome, gal tik  5 minutes, ir vėl į kelią. Kelias ėjo per mišką, tai eiti buvo visai malonu, nesijautė labai didelio karščio. Tik daug kur buvo smėliuotas, buvo sunkiau eiti o smėlis krito į batus. Ne itin malonu. Sekančiame sustojime ir vėl neužsibuvome, pabuvome netgi dar trumpiau, bet išėjom kartu su pačiame priekyje ėjusiais kariškiais. Taigi, buvome kaip ir vedliai, nors tas tempas man pasirodė truputį per greitas, bent jau iš pradžių, Norėjosi eiti šiek tiek lėčiau. Bet kai eini su grupe, ir nori neatsilikti, nieko kito nelieka. Aišku, eiti taip pat įdomiau, gali pasišnekėti, paklausinėti. Sužinojau, kad einant pačią ekstremaliausią  100 km trasą su kareiviška apranga, po to net nagai nukrenta. Baisu, net šiurpas nukrato tai išgirdus. Trečiąjį punktą pasiekėme lygiai per valandą. Bet ten nieko nežymėjo, tik šiaip poilsiui buvo skirtas. Pratampėm kojas, atsigavom, ir vėl į kelią. Netrukome pasiekti ir ketvirtą, kelias pakankamai geras, kai kur žvyrkelis, kai kur miško kelias, eiti nesunku. Ketvirtajame pasidžiaugėme, kad jau paskutinis, ir liko visai nedaug, gal tik 12 kilometrų. Bet kaip paaiškėjo, tai buvo pati sunkiausia atkarpa. Iš pradžių teko gana didelę atkarpą žingsniuoti asfaltu, šalia kelio. Karšti didelis, saulė kepina. Va čia ir pradėjo mūsų grupelė skaidytis. Kas galėjo, vis dar ėjo tuo pačiu tempu, kiti po truputį mažino. Išsukę iš kelio miško iškarto nesulaukėme, dar teko eiti laukais. Tada pradėjo jaustis kojos, kurios kaip ir pareiškė: viskas, šiandien užteks. Ir kuo toliau, tuo blogiau. O tie likę kilometrai niekaip nėjo į pabaigą, vis kelias ir kelias. Jau net kelis papildomus prisėdimus padarėme, tada tik dar sunkiau būdavo pakilti ir tęsti kelionę, bet be jų ne ką buvo lengviau eiti. Vienoj vietoj, praėję pro įkaitintą smėlį, kaip per kokią dykumą ir kelius su didžiulėmis balomis, pro kurias net kareiviškos mašinos nevažiavo (ties viena matėsi pagal vėžes, kad sustojo ir apsisuko) vos nepasiklydome. Ten buvo sankryža, o kažkas iš vaikų ar šiaip žmonių nuraišiojo kaspinus, kuriais buvo žymimas kelias. Bet pasukome teisingu keliu. Vėliau dar sutikome kažką iš organizatorių, tai jie greitai nurodė teisingą kryptį ir viską sutvarkė. Bet matėme, kad kai kurie ėjo, ir nuėjo, ne ta kryptimi. Nepasisekė… Nors ir ėjome teisingu keliu, bet dėl akmeninių kojų, tiek man, tiek draugei teko lėtinti tempą. Ir labai stipriai. Beveik pasiekiau stadiją, kai lyg ir reikia eiti, lyg ir nedaug liko, bet nebe išeina. Kojos nebejuda. Visgi, kažkokiu būdu, vos ne vos pasiekti finišą pavyko. Atsižymėjau, ir sakau, viskas, rytoj neisiu. Bet pasiėmiau lapelį sekančiai dienai, su idėja, kad, na, ryte visko gali būti. Likęs vakaras buvo paskirtas atsigavimui. Iki kareivinių nuo mokyklos vos vos paršliaužiau. Soti vakarienė šiek tiek padėjo, žinoma. Į koncertą jau net nėjau, dešinės kojos lyg ir sausgyslę skaudėjo, kelienio vidinėje pusėje, beveik negalėjau sulenkti kojos. Raumenų skausmo kaip ir nesijautė. Pratampiau raumenis, dar kremu (Perskindol) pasitepiau ir ilsėjausi. Tas gelis veikė tikrai neblogai, iš pradžių jautėsi šaltis, o po to šiluma. Sulaukus nakties miegas buvo tikrai saldus, ne taip kaip pirmą naktį.

Antra diena. 6.30. Iš antro aukšto išlipau be didesnių problemų. Vaikščioti irgi išeina, ir visai normaliai. Pusryčiai pasirodė ne tokie sotūs kaip pirmą dieną, bet per daug nesiskundžiau. Kadangi iš mūsų grupės atsisakė eiti tik du žmonės, o aš lyg ir normaliai paeinu, tai nusprendžiau eiti. Su mintimi, kad nueisiu bent dalį trasos. O tada, jei ką, tai nuo kokio punkto gal parveš. Dar spėjau batus šiek tiek patobulinti, įsidėjau kartoną į padą, nes buvo pradėję trinti. O šiaip jokių pūslių nebuvo, kuo labai džiaugiuosi. Taigi, kelionė prasidėjo. Visi nusprendėme, kad eisime lėtai, ir grįšime nors ir paskutinai, bet gal kaip nors. Trasa buvo ta pati, didelis lankas, tik iš kitos pusės. Nors ėjome lėčiau, bet man atrodė per greitai. Einant pirmuoju etapu, taip taip, tuo kuris prieš tai buvo pats sunkiausias ir ilgiausias apturėjome papildomą akciją atrakciją – sprogusį dujotiekį. Ugnies nebuvo, bet garsas tikrai neblogas. Iš toliau buvo šiek tiek panašus į jūros ošimą. Taigi, jį praėjome ne taip jau sunkiai, lengviau nei pirmą dieną. Truputį pailsėjus ir pramankštinus kojas patraukėme toliau. Pradėjo jaustis raumenys, tiksliau skausmas raumenyse. Ir kuo toliau, tuo labiau. Atsilikau nuo nedidelės mūsų grupelės, kojas vos išėjo pavilkti. Laimei, punktas buvo beveik mažiausiu atstumu nuo kitų, tai priėjome tikrai gana greitai. Poilsio kaip visada buvo per mažai, bet sukandau dantis ir pasakiau, laikau tempą, einam. Ir kažkaip išėjo. Pradėjus eiti tokiu normaliu greičiu pavyko jį palaikyti visus tuos 10 ar 12 kilometrų iki sekančio punkto. Net kelias netrukdė, kuris buvo šiaip jau pakankamai blogas, žvyruotas kelias su daug akmenų. Trečias „check point‘as“ buvo tikra atgaiva, bet kartu ir kančia. Norėjosi iš jo tiesiog nebe išeiti, bet su kitų raginimų, po tų kelių minučių poilsio pajudėjome. Tiksliau dabar jau ėjome dviese, kiti irgi panašiai, kas su kuo, pasidalinę grupelėmis. Pradžia buvo sunki, vos išjudėjau po prisėdimo. Kojų skausmas belenkoks, žengi žingsnį ir nežinai, ką toliau daryti. Tiksliau mintyse kartojau „vienas, du …“ ar kažkokią panašią frazę. Nes kitaip neišėjo, o eiti reikėjo. Viduryje šio kelio gavau „slaptą ginklą“ – pusę citrinos. Na, tokios skanios citrinos dar nebuvau valgęs, nei rūgšti, nei ką. Susivalgė tikrai skaniai. Judant link paskutinio punkto mintyse taip ir galvojau, viskas, pasiekiu, atsižymiu, ir toliau niekur neisiu. Nes skausmas buvo jau beveik nebe pakeliamas. Sunkiai, sukandęs dantis, bet pasiekiau. Atsisėsti buvo tikra atgaiva. Truputis riešutų, daug vandens ir viena tablete nuo skausmo. Ją beveik per prievartą man įgrūdo, nes jokių vaistų negeriu. Dar paaiškėjo, kad tuo metu buvo tik 15 val., kas reiškė, kad realiai turime dar 2 valandas. Na, arba 3, čia jau pats paskutinis terminas. Dar kelyje sutikta moteriškė pasiūlė eiti ir bandyti, laiko yra, gal kaip nors. Tablete tikriausiai šiek tiek padėjo, nes eiti tapo lyg ir truputį lengviau. Taigi, išjudėjome link finišo. Ėjom lėtokai, bet vienodu greičiu. Tiksliau gal ir ne visai lėtokai, nes beveik visus lenkėme. O jei dar tiksliau, tai draugė ėjo pirma, o aš iš paskos (taip, taip, shame on me), stengdamasis neatsilikti. Padarėm tik vieną prisėdimą, viską skaudėjo vienodai, bet eiti kažkaip dar ėjosi. Kažkaip. Jau nei karštis nei nei smėlis, nei asfaltas – niekas nerūpėjo… Pabaiga buvo netgi lengvesnė nei pirmą dieną, kojos judėjo tiesiog mechaniškai. Perėjom per miestelį, mokykla, finišo tiesioji. O ten sėdintys žmonės ploja mums. Fantastika, nors veidas po visko buvo beveik akmeninis, bet šypseną išspausti pavyko. Tada gavom po diplomą ir karišką rankos paspaudimą. Momentas dėl kurio stengėmės.

Šalia esanti prekyvietė giros nebeturėjo (po žygio labai gerai ja atsigaivinti), tai ilgai nelaukę patraukėm kareivinių link. Čia žinoma vėl ėjau vėžlio greičiu, bet kad kitaip jau neišėjo. Sutikom ir kelis anksčiau baigusius žygeivius. Vakarienė, dušas, ir kelionė namo. Laimei, vairuojant, spaudant pedalus dirba šiek tiek kiti raumenys, tai parvažiuoti buvo galima be problemų.

Keli pastebėjimai, ko nepaminėjau anksčiau. Maisto kelionės metu neštis neverta. Ypač jei planuoji eiti su kareiviais, nes tarp etapų net vandenį nešiausi rankoje, o ne kuprinėje, kad nereiktų sustoti, išsiimti, atsigerti ir vėl įdėti. Apie maistą iš viso nėra ką kalbėti, pirmą dieną nebuvo nė akimirkos kada valgyti, antrą, kai darėm didesnes pertraukas, jau buvo įmanoma kažką sugalvoti. Šiaip, kiek patarė kiti, tai riešutai labai tinka tokiose kelionėse. Koks šokoladas gal irgi tiktų, bet manasis ištirpo dar mašinoje. Vandens neštis reikia būtinai, ir manau gerti, kai tik norisi. Per daug jo tikrai nebus, o pasipildyti buvo galima kiekviename punkte. Aprangai reikėtų naudoti patogius drabužius. Džinsai netinka, nes net ir jie gali nutrinti kojas iki skausmo. Na ir žinoma avalynė, svarbiausia dalis. Kaip ne vienas žmogus sakė, bet ne kiekvienas padarė, reikia dėtis jau patikrintus ir pravaikščiotus batus, kurie tikrai nieko nenutrins. Neturėjau jokių sportinių batelių, tai ėjau su pusiau atviromis basutėmis. Na ir ką, nė vienos pūslės. Į pačią kelionę realiai galima nieko neimti, tik vandens butelį į ranką, abu kartus pasiėmiau kuprinę, bet joje buvusių daiktų neprireikė. Maisto taip pat. Tik manau geri pusryčiai ir vakarienė labai reikalingi energijos atstatymui.

Viską sudėjus, dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, manau kad kitais metais vėl dalyvausiu. Tikiuosi, kad ir kompanija atsiras, nes eiti vienam būtų ne itin įdomu, ypač tokius atstumus.

Dabar dar pagalvojau, kad mano rašymo stilius yra visiškai blogas ir netinkamas tinklaraščiui – gavosi belenkokio ilgio rašinys, kurį rašydamas ir talpindamas užtruksiu apie 5 valandas. O tiek laiko gaila paskirti vien tik naujam įrašai. Taip kad va čia ir atsakymas, kodėl paskutiniu metu buvo tiek mažai arba visai nebuvo įrašų. Jei laiko rasiu, parašysiu dar ką nors, temų yra, bet laiko ne.