amonas.lt

Pirmiausia, tai žinoma norėčiau pasveikinti su Šv. Velykom.

O dabar prie reikalo. Jeigu kas nors stebi mano foto RSS (arba pastebėjo nuotraukas dešinėje blogo pusėje), tai turėjo pastebėti, kad pabuvojau vakar ledo ritulio varžybose, kurios rengiamos Lietuvoje, Siemens arenoje: „2009 IIHF Pasaulio čempionatas, I divizionas A grupė“. Nuotraukų manau užteks, dabar plačiau apie patį renginį. Bilietais, kaip visada prekiauja „Tiketa“. Tai jeigu jau imamas mokestis už aptarnavimą, už salę ir dar už ką nors, tai kodėl savo sistemoje negali padaryti, kad būtų galima išsirinkti tikslias vietas? Sistema pagal sektorių bet kur išmeta. Gavosi tokia situacija, kad reikėjo konkrečios vietos, o ta sistema siūlydavo bet kokias vietas, ne ten kur reikia. Tas pats ir kasose. Bet kažkokiu atsitiktiniu bandymu pavyko gauti beveik šalia esančią vietą. Nors tiek gerai…

Dabar apie Siemens areną. Joje lankausi viso labo antrą kartą, pirmasis buvo per „Linkin Park“ koncertą pernai metais. Tada pabuvojau tik visai arti scenos, apsauga buvo rimta, ir niekur kitur eiti neleido. Dabar gi, atvykus į pirmąsias varžybas salė buvo pusiau tuščia ir vietas galėjome rinktis beveik bet kokias. Patyliukais išsirinkome geriausias (ne pagal bilieto kainą, bet niekam netrukdėm). O pati arena tikrai didelė. Įėjimų, išėjimų taip pat yra užtektinai. Ledo arena (ar pagrindas, nežinau kaip vadinti) buvo per visą apatinę zoną (kad būtų aiškiau, užėmė daugiau nei krepšinio aikštelė). Kėdės patogios, viskas matėsi irgi pakankamai gerai. Tol kol sėdėjome apačioje buvo gana vėsu, jautėsi nuo ledo einantis šaltis. Gerai, kad turėjau striukę. Po to taip ir norėjosi išeiti į lauką ir sušilti, gaila, bet lauke buvo apsiniaukę, vėjuota ir nešilta. Visas renginys aišku buvo filmuojamas, bet labai abejoju, ar rodomas per kurį nors iš Lietuvišku kanalų. Na, jei rodytų, neaišku, ar būčiau žiūrėjęs. Nors dabar gal ir būtų įdomu, kai jau mačiau šiek tiek gyvai.

Taigi, atvažiavome pirmai valandai, jau buvo pradėję žaisti Japonai su Kroatais. Nesisekė tiems Kroatams, įmušė tik vieną įvartį. O į Japonus buvo visai smagu pažiūrėti, trys treneriai (tikriausiai treneriai) stovėjo už žaidėjų ir stebėjo. Po to tikriausiai per pertraukas susakydavo viską. Žaidimas nebuvo labai agresyvus, bet stebėti buvo įdomu. Per pertraukas nieko gero nevykdavo – išvažiuodavo ledo valymo mašina ir nuvalydavo ledą. Tokia labai jau paprasta pasirodė, Akropolyje kur kas didesnės važinėja. Na o po varžybų žinoma buvo apdovanoti geriausi kiekvienos komandos žaidėjai, nuskambėdavo himnas. Kai po pertraukos pradėjo žaisti Austrai su Slovėnais, veiksmo atsirado daugiau, susistumdymų ir viso kito taip pat padaugėjo. Dar patiko Austrų treneris pastoviai kartodamas fraze: „That‘s it“, „Good job boys“, „Keep them out there“. Nujaučiu, kad žaidėjai to negirdėjo, o stebint priminė tarsi garsus iš kompiuterinio žaidimo, kai vis tam tikrą kartą išgirsti pasikartojančias frazes. Dar Austrams labai nepasisekė, kai saviškis sužalojo komandos draugą. Bet žiauriai, atrodo su lazda į dantis kalė. Šiurpiai atrodė, ledas aplink paraudonavo, teko personalui viską greitai išvalyti. O žaidėjo tai gaila buvo. Komandai ir taip sunkiai sekėsi, o dar tokia nelaimė.

Na ir pabaigai apie Lietuvių ir Kazachų rungtynes. Žiūrovų prisirinko žinoma daugiausiai, beveik visa salė. Laisvų vietų nedaug teliko. Jei per ankstesnes varžybas komandas palaikydavo lietuviai, sirgdami už vieną ar už kitą komandą, tai čia Kazachų prisirinko kur kas daugiau. Aišku, tautiečių vis tiek liko didžioji dalis. Prieš prasidedant varžyboms išėjo keli garbingi asmenys, vaikai su šalių vėliavomis pračiuožė, o tada vienas sudainavo Lietuvos himną. Kad būtų linksmiau dar pasirodė Svaras (iš grupės „G&G Sindikatas“) ir iškilmingai pakvietė visus Lietuvos žaidėjus ant ledo. Apie jų žaidimą visai nieko nežinojau, bet sekėsi neperlabinusiai, įmušė tik vieną įvartį, kuriuo žinoma visi labai džiaugėsi. Kiekvieną gerą gynybos ar puolimo veiksmą palydėdavo gausingi plojimai ir ovacijos. Buvo tikrai smagu stebėti, nors per krepšinį manau būna panašiai arba dar daugiau triukšmo ir ovacijų.

Viską sudėjus varžybas stebėti buvo tikrai įdomu. Ypač gyvai, sužinojau naujų dalykų apie ledo ritulį ir jo taisykles. O ir šiaip pasaulio atrankos varžybos retai vyksta, apie ledo ritulį visai nešneku.

P.S. O aplink Siemens areną tai vien statybos, prekybos centras atrodo bus milžiniškas, dar kažkokie žemių kalnai visai netoli suversti, kažką tik planuoja daryti.

Savaitgalį nieko neveikiau, bet
suplanavom kelionę vidurį savaitės, į Lokės Pėdą. Kaip tik vakar pradėjo lyti,
šiandienai oras ne ką geresnis buvo pranašaujamas, niekas tiksliai nežino,
važiuosim ar nevažiuosim. Buvo susidariusi apie 10 žmonių grupė, su dviem
mašinom. Tai nieko kito neliko, kaip man važiuoti su savo, nes kiti niekas
neturėjo. Suplanavom šiandien ryte susitikti, 10, mieste, kad 11 spėtume
nuvažiuoti, nes tam laikui buvo padaryta rezervacija, kai kam po to dar į
darbą. Po 8 gaunu žinutę iš vieno draugo, su kuriuo organizavome ir kuris su
kita mašina turėjo važiuoti: „Lyja, nevažiuojam“. Tuo metu lyg ir lijo,
atsikėliau vėliau, nebelyja, skambinu, kalusiu: „tai kaip darom, važiuojam ar
ne, lietus jau nebelyja, gal ir nieko bus“, bet užsidegimu jis jau nebedegė,
sako šlapiu, slidu, nuo medžių varvės, nieko gero nebus. Hmm, nei šis nei tas,
kitiem parašiau, bet atkalbėjo, nėra čia ko, taip dar fainiau. Ok, nuspręsta,
važiuojam. Susitinkam, dar 2 žmonės turi ateiti, praėjo pusė valandos, nieko
nėra. Kaip tyčia numerį ne taip užsirašiau, vėl nei šis, nei tas. Dviese
važiuoti toloka, ir šiaip neįdomu. Šiaip ne taip susišaudėme numerius,
paskambinom vienam, kitam, vienas vienam miesto gale, kitas kitam, bet abu
važiuoti gali, nors ryte nusprendė kad lyja ir neatėjo. Susirankiojau iš visų
miesto pakraščių, dar papildomai atsirado pora žmonių, važiuojam. Registracijos
laikui nespėjome, atvažiavome kur kas vėliau, bet ten mašinų nebuvo, žmonių
taip pat beveik nieko daugiau nėra. Užpildėm lapus, su studento pažymėjimais
gavosi po 28 Lt atrodo, tiksliai net neprisimenu. Užsegė diržus, praėjom bandomąją
trasą ir pirmyn. Pradėjom nuo lengviausios link sunkiausios, tai pirma, antra
buvo vieni niekai, toks lengvas pasivaikščiojimas. Bet smagus. Prie trečiosios,
raudonosios jau susidarė eilė. Kol vieni lipa, kitiems tenka laukti. Palaukėm,
užlipom, pradžia nesunki, viskas normaliai, vėliau jau pastebėjome, kad ne
visiems gerai ir lengvai sekasi pereiti, kabantys pagaliukai, kurie siūbuoja į
visas puses. Bet čia dar nieko, toliau priėjome dar kitokius kabančius
pagaliukus, kur galima pastatyti tik vieną koją, o kitą jau reikia ant kito
pagaliuko. Vienas draugas perėjo, kitas žiauriai susipainiojo, kai atsidūrė
kitoje pusėje jėgų jau nebeturėjo. Ką čia man geriau padarius, bandžiau lipti,
nieko nesigauna. Tada užsikabinau karabiną ir perčiuožiau. Negražu sukčiauti,
bet nusprendžiau pagudrauti. Toliau kiti etapai nebuvo sunkūs. Visgi, trasai
įveikti pastangų reikėjo. Prieš einant prie kurios nors kitos nusileidome su
karabinai, toks gana ilgas atstumas, nuo kalvos viršaus, virš upelio į kitą
pusę. Smagu leistis, čia geriausia dalis, beveik skrendi, didelių pastangų
nereikia. Bet liko dar dvi trasos, Olimpinė ir Juoda Olimpinė. Žinoma nuo
sunkiausio susilaikėme ir ėmėme Olimpinę. O ten jau yra ką veikti, vien užlipti
į medį siūbuojančiomis kopėčiomis kiek užtruko. Bet čia buvo tik viso ko
pradžia, toliau teko prisiminti, kaip mokyklos laikas rankomis vaikščiodavome
ant metalinių kopėčių, tai čia tokios, tik medinės. Pailsim, einam.
Svyruojantis pagalys, iš lėto pereiti galima. Tada vienas draugas suprato, kad
bijo aukščio ir atsisakė eiti toliau. Na, aukščio tikrai yra, viskas pakabinta
aukštai medžių viršūnėse. Gaila, kad telefonas atiduotas garantiniam tvarkymui,
būtų gavęsi neblogų nuotraukų. Vienas atsisakė, bet mes nusprendėme eiti
toliau, ir mano nelaimei priėjau tą pačią trasą su pagaliukai, tik ilgesnė, ir gal
net rečiau tie pagaliukai sudėti. Aukštis didelis, grįžti nesinori, vėl
karabiną ir pirmyn. Toliau perėjimas per rastą su virves ir 3 lynai, per
kuriuos reikia šliaužti. Stovim trise ir galvojam, ką dabar daryti, ir kaip per
juos eiti. Kažkaip nelabai gausis, kaip parodyta instrukcijoje. Pirmas ėjęs
kažkaip abi kojas pasidėjo, bet atvirkščiai, perėjo, bet labai jau nepatogiai,
kojas nuspaudė. Aš per daug nesigilindamas atsitūpiau ant vieno lyno ir
perėjau. Žinoma buvo sunku, bet po truputį. Toliau dar keletas lynu, ir
paskutinis etapas, vėl kabantys pagaliukai, maždaug po metrą ilgio. Jokio kito
varianto, kaip tik pereiti, o jėgų beveik nieko nebelikę. Per daug nelaukęs, pradėjau
eiti pirmas. Šiaip ne taip, nuo vieno prie kito perėjau. Šiek tiek susibraižiau
rankas, bet liko tik nusileidimas, trasa įveikta. Visiškai nusikalę ir nuvargę
dar kartą nusileidome lynu ir patraukėme link mašinos. Rankas šiek tiek
patrynė, pirštinės visai tiktų tokiam dalykui, bet kai ir taip dirbu visokius
lauko darbus, tai nieko per daug blogo nebuvo. Kai kurie chebrantai dar pašaudė
iš lankų, nuotykis kaip ir baigtas. O oras manau buvo labai tinkamas,
apsiniaukę, bet nelyja. Jei būtų kepinusi saulė – saulės smūgis garantuotas, o
tie kurie nevažiavo, gailėsis, tikriausiai labai gailėsis. Ir dar Karmėlavoje
pagaliau paragavau didžiųjų cepelinų, tikrai dideli, vieno per akis. Tai va,
nors viena, bet pilna įspūdžių, o 3 valandų parke visiškai užtenka.

Kad visai šalia pravedžioti lan’iniai interneto kabeliai, žinojau jau gana seniai, bet kai porą šimtų metrų atstumas nuo namo, o reikia mokėti apie 300 už įvedimą, tai iškarto nesinorėjo vestis. Be to, univere su nešiojamu pasiimdavau tiek kiek reikia, greitis ten super, hardas vos spėdavo rašyti. Bet mokslo metai baigėsi, o interneto kažkaip norisi, tai tą, tai aną parsipūsti, greičiau nei 100 kB/s. Vėl paskambinau, paklausiau, įvedimo mokestis vis dar toks pats. Kaimynai, kurie anksčiau irgi norėjo vesti, jau naudojasi zebra (ir dar 3 metus naudosis), kiti neaišku kiek ten tuo internetu ką daro. Visgi, vieniem taip pat jau buvo pasibaigus zebra sutartis, sako, galime vestis, per pusę, ne taip jau baisiai atrodo tas įvedimas. Dar keletą kartų užėjau, paaiškinau, kaip ten kas, na ir užsakiau, įveskite. Žinoma laiką suderino, kada būsiu, kada galės, kaip tik turėjau vieną laisvą dieną, viskas sutapo. Nuo užsakymo buvo praėję gal tik 2 dienos. Tarp stulpų laidus nuo pat ryto pradėjo kabinti, po pietų atėjo ir iki namų. Laidą pakabino, sienoje skylę išgręžė, pravedė, antgalius sudėjo. Pasirodo, dar ir elektros kažkokio kabelio reikėjo, svičams užmaitinti. Tai porą laidų pratiesė, kažkaip nelabai patiko, kad dar ir elektrą tam reikalui naudos, bet daug gal nebus. Tada grįžo kaimynas, ir sako, „Čia šitas kabelis interneto? Juodas, toks storas? Ne, nesivedu tada.“. Sunervino. Tarsi būtų anksčiau numatęs kažką tokio pasakyti. Atrodo buvo nusprendęs pro kur įsives, bet dabar pareiškė, kad dar tiksliai nežino, pro kur nori įsivesti. „Pagalvosim dar. Po to vesimės, tu dabar sumokėk visą įvedimą, o po to pusę grąžinsim, kai vesimės“. Jei kada greitu laiku, tai gal ir sumokės, jei šiaip, tai tikriausiai dar ką nors sugalvos, kad nereiktų nieko mokėti. Tegul tik pabando. Kadangi tos dėžutės maitinamos pas mus, tai bet kada bus galima atjungti, bet tikiuosi tokių priemonių neprireiks. Sutarties pasirašyti dar nespėjome, atvežė ir paliko, tai jau nesitikėjau, kad ilgajam savaitgaliui ką nors turėsiu. Dar penktadienį vakare pasijungiau, suvedžiau viską, neveikia. Visgi, suvedus šeštadienį, internetas atsirado. Šaunu, bus galima išbandyti. Tai pirmiausia ką nors siunčiam, kaip ir turi būti, ir dar daugiau kai kuriais atvejais. Šiaip dar labai svarbus ir uploadas, kad ratio kiltų, kad šiaip kiti galėtų siųstis. Ėjo taip pat maksimaliai, apie 5 megabitai. Dar vienas dalykas, atsirado naujų užrašų uTorrent programoje, šalia Download ir Upload. Paveikslėlyje matosi, gal numanote, kas tai galėtų būti? Kažkaip pirmą kartą pamačiau. Vienaip ar kitaip, to ir tikėjausi, naktį greitis dvigubinamas, dar yra ftp serveris, kaip vietinis tinklas gaunasi, tokiu greičiu pareina.