amonas.lt

Pirmiausia, tai žinoma norėčiau pasveikinti su Šv. Velykom.

O dabar prie reikalo. Jeigu kas nors stebi mano foto RSS (arba pastebėjo nuotraukas dešinėje blogo pusėje), tai turėjo pastebėti, kad pabuvojau vakar ledo ritulio varžybose, kurios rengiamos Lietuvoje, Siemens arenoje: „2009 IIHF Pasaulio čempionatas, I divizionas A grupė“. Nuotraukų manau užteks, dabar plačiau apie patį renginį. Bilietais, kaip visada prekiauja „Tiketa“. Tai jeigu jau imamas mokestis už aptarnavimą, už salę ir dar už ką nors, tai kodėl savo sistemoje negali padaryti, kad būtų galima išsirinkti tikslias vietas? Sistema pagal sektorių bet kur išmeta. Gavosi tokia situacija, kad reikėjo konkrečios vietos, o ta sistema siūlydavo bet kokias vietas, ne ten kur reikia. Tas pats ir kasose. Bet kažkokiu atsitiktiniu bandymu pavyko gauti beveik šalia esančią vietą. Nors tiek gerai…

Dabar apie Siemens areną. Joje lankausi viso labo antrą kartą, pirmasis buvo per „Linkin Park“ koncertą pernai metais. Tada pabuvojau tik visai arti scenos, apsauga buvo rimta, ir niekur kitur eiti neleido. Dabar gi, atvykus į pirmąsias varžybas salė buvo pusiau tuščia ir vietas galėjome rinktis beveik bet kokias. Patyliukais išsirinkome geriausias (ne pagal bilieto kainą, bet niekam netrukdėm). O pati arena tikrai didelė. Įėjimų, išėjimų taip pat yra užtektinai. Ledo arena (ar pagrindas, nežinau kaip vadinti) buvo per visą apatinę zoną (kad būtų aiškiau, užėmė daugiau nei krepšinio aikštelė). Kėdės patogios, viskas matėsi irgi pakankamai gerai. Tol kol sėdėjome apačioje buvo gana vėsu, jautėsi nuo ledo einantis šaltis. Gerai, kad turėjau striukę. Po to taip ir norėjosi išeiti į lauką ir sušilti, gaila, bet lauke buvo apsiniaukę, vėjuota ir nešilta. Visas renginys aišku buvo filmuojamas, bet labai abejoju, ar rodomas per kurį nors iš Lietuvišku kanalų. Na, jei rodytų, neaišku, ar būčiau žiūrėjęs. Nors dabar gal ir būtų įdomu, kai jau mačiau šiek tiek gyvai.

Taigi, atvažiavome pirmai valandai, jau buvo pradėję žaisti Japonai su Kroatais. Nesisekė tiems Kroatams, įmušė tik vieną įvartį. O į Japonus buvo visai smagu pažiūrėti, trys treneriai (tikriausiai treneriai) stovėjo už žaidėjų ir stebėjo. Po to tikriausiai per pertraukas susakydavo viską. Žaidimas nebuvo labai agresyvus, bet stebėti buvo įdomu. Per pertraukas nieko gero nevykdavo – išvažiuodavo ledo valymo mašina ir nuvalydavo ledą. Tokia labai jau paprasta pasirodė, Akropolyje kur kas didesnės važinėja. Na o po varžybų žinoma buvo apdovanoti geriausi kiekvienos komandos žaidėjai, nuskambėdavo himnas. Kai po pertraukos pradėjo žaisti Austrai su Slovėnais, veiksmo atsirado daugiau, susistumdymų ir viso kito taip pat padaugėjo. Dar patiko Austrų treneris pastoviai kartodamas fraze: „That‘s it“, „Good job boys“, „Keep them out there“. Nujaučiu, kad žaidėjai to negirdėjo, o stebint priminė tarsi garsus iš kompiuterinio žaidimo, kai vis tam tikrą kartą išgirsti pasikartojančias frazes. Dar Austrams labai nepasisekė, kai saviškis sužalojo komandos draugą. Bet žiauriai, atrodo su lazda į dantis kalė. Šiurpiai atrodė, ledas aplink paraudonavo, teko personalui viską greitai išvalyti. O žaidėjo tai gaila buvo. Komandai ir taip sunkiai sekėsi, o dar tokia nelaimė.

Na ir pabaigai apie Lietuvių ir Kazachų rungtynes. Žiūrovų prisirinko žinoma daugiausiai, beveik visa salė. Laisvų vietų nedaug teliko. Jei per ankstesnes varžybas komandas palaikydavo lietuviai, sirgdami už vieną ar už kitą komandą, tai čia Kazachų prisirinko kur kas daugiau. Aišku, tautiečių vis tiek liko didžioji dalis. Prieš prasidedant varžyboms išėjo keli garbingi asmenys, vaikai su šalių vėliavomis pračiuožė, o tada vienas sudainavo Lietuvos himną. Kad būtų linksmiau dar pasirodė Svaras (iš grupės „G&G Sindikatas“) ir iškilmingai pakvietė visus Lietuvos žaidėjus ant ledo. Apie jų žaidimą visai nieko nežinojau, bet sekėsi neperlabinusiai, įmušė tik vieną įvartį, kuriuo žinoma visi labai džiaugėsi. Kiekvieną gerą gynybos ar puolimo veiksmą palydėdavo gausingi plojimai ir ovacijos. Buvo tikrai smagu stebėti, nors per krepšinį manau būna panašiai arba dar daugiau triukšmo ir ovacijų.

Viską sudėjus varžybas stebėti buvo tikrai įdomu. Ypač gyvai, sužinojau naujų dalykų apie ledo ritulį ir jo taisykles. O ir šiaip pasaulio atrankos varžybos retai vyksta, apie ledo ritulį visai nešneku.

P.S. O aplink Siemens areną tai vien statybos, prekybos centras atrodo bus milžiniškas, dar kažkokie žemių kalnai visai netoli suversti, kažką tik planuoja daryti.

Kad jau prasidėjo žiema, tai
labai norėjosi pasidžiaugti ir jos teikiamais malonumais. Kažkaip labai
užsimaniau paslidinėti. Aišku, artimiausia vieta – Birštonas. Bet kainos jaudino,
2 Lt.  už pakilimą į kalną. O dar
komentaruose visi rašė, kad keltuvas veikia labai lėtai ir susidaro didelės
eilės prie jo. Bet nepatikrinęs nesužinosi. Savaitgalį atmečiau iš karto – bus tikrai
daug žmonių. O kadangi per visą savaitę dirbu vakarais, ir vienintelė laisva
diena buvo trečiadienis (vakar), tai ir nusprendėm važiuoti. Planavau dieną,
bet keltuvas pradeda veikti tik nuo 5 vakaro. Tai tokiam laikui ir
išsiruošėme.Kažkur skaičiau, kad Birštone yra nuorodos, kaip patekti iki kalno –
nė velnio, nepastebėjome nė vienos tokios. Ir apskritai, miestas atrodė kaip
išmiręs, nei mašinų, nei žmonių. Bet visą laiką važiuojant maždaug pagrindiniu
keliu kalną radom be didesnių problemų. Kalnas apšviestas, atrodė neblogai. Na,
bent jau kur čiuožti matėsi gerai. Einam nuomotis slidžių. Valanda 10 Lt., dvi –
17 Lt. Žmonių nebuvo daug – eilių nerasta. Išsinuomavom, dabar teliko
prisiminti kaip reikia slidinėti. Kadangi praktikos turėjau nuo seniau, didelių
sunkumų nebuvo. Žinoma, pirmus kelis kartus užlipau pats, ir tai ne iki
viršaus, visgi du metus be slidžių, reikia prisiminti. Po to jau nusprendžiau,
kad reikia naudotis tuo begėdiškai brangiu keltuvu. Prie jo eilių beveik
nebuvo, 4 – 5 min., gal ne mažiau tekdavo palaukti. Ir taip visą laiko kol
buvome, na gal vėliau atsirado šiek tiek didesnė eilė, bet tikrai nedidelė.

Dabar apie kalną. Pirmiausia
bandžiau ir treniravausi ilgesnėje ir ne tokioje stačioje dalyje. Lyg ir
normaliai viskas, kai kur šiek tiek ledo, ypač statesnėse vietose, bet šiaip
beveik visur sniegas. Buvo ir tamsių vietų joje, bet nedaug. Toliau sekė
stačioji kalno dalis. Ką galiu pasakyti, smagu, tik labai jau greitai
nusileidimas vyksta. Ypač kalno pabaigoje, greitis gana didelis pasidaro ir
kokiu lėtu čiuožimu pasidžiaugti jau neišeina. Beveik visur purus sniegas,
išskyrus kelias statesnes vietas, ten jau posūkius daryti sunkiau, kadangi
besileidžiančių žmonių vienu metu nebuvo daug, tai buvo galima gerai
pasipraktikuoti. Reiks vėl kada nuvažiuoti, laikas tikrai smagiai praėjo. Na o
jei prie keltuvo būtų didesnė eilė, tai manau be didelės nuoskaudos būtų galima
pačiam užlipti į kalną.

Na ir pabaigai šiokia tokia
palyginimo lentelė. Prieš važiuodamas pabandžiau paieškoti informacijos, kur
kokios kainos. Kur pažymėtas atstumas, tai čia maždaug nuo Kauno, reiktų patiems
įsivesti į Google Maps savo adresą ir
miesto į kurį važiuosite adresą, gausite tikslesnius duomenis. Ir dar, gana
daug info galite rasti čia, apie
slidinėjimą Lietuvoje, čia.

P.S. Visa informacija iš
interneto, gali būti netiksli arba pasikeitusi. Birštone 2 Lt kainuoja vienas
pasikėlimas, abonentinio jokio nėra. Kaip minėjau anksčiau, į atstumą ir kainą
labai dėmesio nekreipkit. Liepkalnio trasoje, slidžių kaina (42 Lt.)
išnuomojama 5 valandoms. O darbo laikas pažymėtas darbo dienomis. Beje, ir
kainos darbo dienų, o ne savaitgalių ar švenčių dienų.

Vasaros pabaigai pažymėti vėl susirinkome
palošti šratasvydį (airsoft). Kaip visada, prieš savaitę buvo maždaug 15
žmonių, susitikimo dieną liko tik 9. Gerai komandų sudėčiai nelyginis skaičius
nelabai tinka. Visko labai išsamiai neaprašinėsiu, tik kelis pastebėjimus. Ten
duodamos pirštinės, rankos su jomis sukaista, bet šiaip visai neblogas dalykas,
nes labai daug šūvių gavau į rankas. Atsirado raudonos dėmės, šiek tiek skauda,
netgi. Ypač lūpą, į kurią taip pat pataikė. Pasiėmiau kitokį ginklą, bet vis
apimdavo paranoja, kad jis šaudo tuščiais šoviniais. Kelis kartus taip ir buvo.
Nesiseka man su ginklais. Oras taip pat galėjo būti vėsesnis, dieną buvo labai
dušna, į vakarą gal šiek tiek atvėso. Vienaip ar kitaip, taip praleistas laikas
yra labai gerai. Tos 3 valandos pralėkė greitai. Dabar jau reiktų pamėginti
miškuose, vienas draugas jau po pirmo žaidimo įsigijo šautuvą, aprangą. Iškarto
pradėjo ir dalyvauti visuose renginiuose ir mūšiuose. O aš kol kas
neapsisprendžiu, žaidimas tikrai smagus, reikia fizinių jėgų, tokia kaip ir
mankšta gaunasi, ypač kojoms. Bet va važinėti po visus miškus tai gali
pritrūkti laiko. Gal kas profesionaliai žaidžiate airsoft‘ą? Kiek maždaug laiko
ir pinigų skiriate? Na dėl pinigų tai daugiausia ginklas vienaip ar kitaip
kainuoja (apie 1000 Lt), po to jau kiek kelionės susidaro. O kokiam poligone ar
dar kur nors, jei viską savo turi, tik šratai (kulkos). Labai pavargęs jau esu,
įtempta savaitė buvo, rašinys nelabai rišlus gavosi, bet norėjau pasidalinti
mintimis.

Savaitgalį nieko neveikiau, bet
suplanavom kelionę vidurį savaitės, į Lokės Pėdą. Kaip tik vakar pradėjo lyti,
šiandienai oras ne ką geresnis buvo pranašaujamas, niekas tiksliai nežino,
važiuosim ar nevažiuosim. Buvo susidariusi apie 10 žmonių grupė, su dviem
mašinom. Tai nieko kito neliko, kaip man važiuoti su savo, nes kiti niekas
neturėjo. Suplanavom šiandien ryte susitikti, 10, mieste, kad 11 spėtume
nuvažiuoti, nes tam laikui buvo padaryta rezervacija, kai kam po to dar į
darbą. Po 8 gaunu žinutę iš vieno draugo, su kuriuo organizavome ir kuris su
kita mašina turėjo važiuoti: „Lyja, nevažiuojam“. Tuo metu lyg ir lijo,
atsikėliau vėliau, nebelyja, skambinu, kalusiu: „tai kaip darom, važiuojam ar
ne, lietus jau nebelyja, gal ir nieko bus“, bet užsidegimu jis jau nebedegė,
sako šlapiu, slidu, nuo medžių varvės, nieko gero nebus. Hmm, nei šis nei tas,
kitiem parašiau, bet atkalbėjo, nėra čia ko, taip dar fainiau. Ok, nuspręsta,
važiuojam. Susitinkam, dar 2 žmonės turi ateiti, praėjo pusė valandos, nieko
nėra. Kaip tyčia numerį ne taip užsirašiau, vėl nei šis, nei tas. Dviese
važiuoti toloka, ir šiaip neįdomu. Šiaip ne taip susišaudėme numerius,
paskambinom vienam, kitam, vienas vienam miesto gale, kitas kitam, bet abu
važiuoti gali, nors ryte nusprendė kad lyja ir neatėjo. Susirankiojau iš visų
miesto pakraščių, dar papildomai atsirado pora žmonių, važiuojam. Registracijos
laikui nespėjome, atvažiavome kur kas vėliau, bet ten mašinų nebuvo, žmonių
taip pat beveik nieko daugiau nėra. Užpildėm lapus, su studento pažymėjimais
gavosi po 28 Lt atrodo, tiksliai net neprisimenu. Užsegė diržus, praėjom bandomąją
trasą ir pirmyn. Pradėjom nuo lengviausios link sunkiausios, tai pirma, antra
buvo vieni niekai, toks lengvas pasivaikščiojimas. Bet smagus. Prie trečiosios,
raudonosios jau susidarė eilė. Kol vieni lipa, kitiems tenka laukti. Palaukėm,
užlipom, pradžia nesunki, viskas normaliai, vėliau jau pastebėjome, kad ne
visiems gerai ir lengvai sekasi pereiti, kabantys pagaliukai, kurie siūbuoja į
visas puses. Bet čia dar nieko, toliau priėjome dar kitokius kabančius
pagaliukus, kur galima pastatyti tik vieną koją, o kitą jau reikia ant kito
pagaliuko. Vienas draugas perėjo, kitas žiauriai susipainiojo, kai atsidūrė
kitoje pusėje jėgų jau nebeturėjo. Ką čia man geriau padarius, bandžiau lipti,
nieko nesigauna. Tada užsikabinau karabiną ir perčiuožiau. Negražu sukčiauti,
bet nusprendžiau pagudrauti. Toliau kiti etapai nebuvo sunkūs. Visgi, trasai
įveikti pastangų reikėjo. Prieš einant prie kurios nors kitos nusileidome su
karabinai, toks gana ilgas atstumas, nuo kalvos viršaus, virš upelio į kitą
pusę. Smagu leistis, čia geriausia dalis, beveik skrendi, didelių pastangų
nereikia. Bet liko dar dvi trasos, Olimpinė ir Juoda Olimpinė. Žinoma nuo
sunkiausio susilaikėme ir ėmėme Olimpinę. O ten jau yra ką veikti, vien užlipti
į medį siūbuojančiomis kopėčiomis kiek užtruko. Bet čia buvo tik viso ko
pradžia, toliau teko prisiminti, kaip mokyklos laikas rankomis vaikščiodavome
ant metalinių kopėčių, tai čia tokios, tik medinės. Pailsim, einam.
Svyruojantis pagalys, iš lėto pereiti galima. Tada vienas draugas suprato, kad
bijo aukščio ir atsisakė eiti toliau. Na, aukščio tikrai yra, viskas pakabinta
aukštai medžių viršūnėse. Gaila, kad telefonas atiduotas garantiniam tvarkymui,
būtų gavęsi neblogų nuotraukų. Vienas atsisakė, bet mes nusprendėme eiti
toliau, ir mano nelaimei priėjau tą pačią trasą su pagaliukai, tik ilgesnė, ir gal
net rečiau tie pagaliukai sudėti. Aukštis didelis, grįžti nesinori, vėl
karabiną ir pirmyn. Toliau perėjimas per rastą su virves ir 3 lynai, per
kuriuos reikia šliaužti. Stovim trise ir galvojam, ką dabar daryti, ir kaip per
juos eiti. Kažkaip nelabai gausis, kaip parodyta instrukcijoje. Pirmas ėjęs
kažkaip abi kojas pasidėjo, bet atvirkščiai, perėjo, bet labai jau nepatogiai,
kojas nuspaudė. Aš per daug nesigilindamas atsitūpiau ant vieno lyno ir
perėjau. Žinoma buvo sunku, bet po truputį. Toliau dar keletas lynu, ir
paskutinis etapas, vėl kabantys pagaliukai, maždaug po metrą ilgio. Jokio kito
varianto, kaip tik pereiti, o jėgų beveik nieko nebelikę. Per daug nelaukęs, pradėjau
eiti pirmas. Šiaip ne taip, nuo vieno prie kito perėjau. Šiek tiek susibraižiau
rankas, bet liko tik nusileidimas, trasa įveikta. Visiškai nusikalę ir nuvargę
dar kartą nusileidome lynu ir patraukėme link mašinos. Rankas šiek tiek
patrynė, pirštinės visai tiktų tokiam dalykui, bet kai ir taip dirbu visokius
lauko darbus, tai nieko per daug blogo nebuvo. Kai kurie chebrantai dar pašaudė
iš lankų, nuotykis kaip ir baigtas. O oras manau buvo labai tinkamas,
apsiniaukę, bet nelyja. Jei būtų kepinusi saulė – saulės smūgis garantuotas, o
tie kurie nevažiavo, gailėsis, tikriausiai labai gailėsis. Ir dar Karmėlavoje
pagaliau paragavau didžiųjų cepelinų, tikrai dideli, vieno per akis. Tai va,
nors viena, bet pilna įspūdžių, o 3 valandų parke visiškai užtenka.

Kaip turiningai praleisti savaitgalį? Ogi išvažiuoti į kelionę. Suplanavom į Latviją, į Siguldą, turistinį miestelį. Iš pradžių planai buvo lyg ir Penktadienį važiuoti, vėliau gavosi tik šeštadienio rytui. Bet kad nebūtų nuobodu, penktadieniui atsirado kitų planų – šratasvydis, taip taip, šratasvydis. Visai kaip dažasvydis, tik šaudoma plastikiniais šratais. Ir visa tai vyko 5 forte, netoli HES‘o. Gaila, bet susirinko 7 žmonės, daugiau būtų buvę įdomiau. Tai va, vietovė gana didelė, aprangą išsinuomavome, kelnės ir bliuzonai. Batus jau savo kokius nors patogesnius reikia apsiauti. Ir apsirengti po apačia, taip pat reiktų kuo nors patogiu, nes vėliau beveik šlapi buvome. Akiniai tik dviejų tipų buvo, permatomas plastikas, kuris greičiausiai aprasos ir juodas tinklelis, pro kurį ne taip gerai matosi. Visi juoduosius pasiėmė. Iš viso yra 3 aikštelės, vėliau atidarė dar vieną, pirmieji išbandėme. Jos nėra didelės, bet kaip tokiai grupei žmonių tai užteko. Pirmoji buvo gana lygi vieta su nedideliais nameliais ir keliomis užkardomis. Apšilimui pats tas. Toliau gana aikštelė su šlaitu, atlėki pirmas ant šlaito ir pyškini visus. Nusprendėm, kad ta geriausia. Ir taktiką pradėjom naudoti, kas lengviau laimėti būtų. Sekanti, kaip ir paskutinė šiek tiek kitokia, buvusio forto dalis, didelė betoninė aikštė, kelios didelės užtvaros ir palei visą šoną einantys forto angarai. Smagu užpulti iš pasalų. Gale išbandėme dar vieną, bet ten nieko per daug ypatingo, aikštė su namukais ir užtvaromis. Reikia pabandyti patiems. Ginklų buvo du pasirinkimai, „Kalašnikovo“ kopija ir dar vienas, tiksliai nežinau koks. Pasiėmiau pirmąjį, bet po to šiek tiek nusivyliau, dažnai šaudydavo tuščiais šoviniais. Kai nedidelės erdvės viską serijomis, po to matai, kai jokie šratai nebeskrenda… Šiaip visas gerai, tikrai smagu, reikia dažniau taip papramogauti. Artimiausiu metu dar vienas nusimato, gal daugiau žmonių bus, įdomu ar labai įspūdžiai skirsis. Na ir pabaiga kaina, visas tas daugiau nei 2-jų valandų malonumas kainavo 60 Lt. Po to gavome 3 litų nuolaidą kitam kartui ir dar 5 nemokamą žaidimą (trūksta dar 3 Skausmo beveik jokio nesijaučia, bent jau vėliau, nebent pataiko į kaklą arba galvą, ko tikrai buvo. Ir kas keisčiausia, ko net nesitikėjau, kitą dieną pradėjo skaudėti kojas. Kažkaip buvau geresnės nuomonės apie save…

Šiek tiek sugadino savaitgalio kelionę, bet tik šiek tiek. Apie ją artimiausiu metu, sekančiuose įrašuose.